Margaret Atwood TARNAITĖS PASAKOJIMAS

Leidėjas: Baltos lankos

Metai: 2012

Puslapiai: 336.

Knyga nuosava.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 3/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Neduok Dieve knygos siužetas virstų realybe. Nepagalvojame, kokia trapi yra laisvė rinktis, nes ją turime ir nejaučiame, kad kasdien naudojamės net smulkmenose - pasirinkdami, ką rengtis, valgyti, kur eiti, su kuo bendrauti, su kuo - ne ir pan. Nežiūrint į tai, kada knyga parašyta, istorija yra aktuali ir šiais laikais. Galima būtų įžiūrėti įvairias potekstes - moters vieta islame, lytinė diskriminacija ar pan.,  bet aš skaitydama mėgavausi tiesiog gera fantastine istorija. Labai patiko.
 

Anotacija:

"Mums taip stovint dviguboje eilėje, atsidaro durys ir įeina dar dvi moterys raudonomis suknelėmis ir baltais Tarnaičių sparneliais. Viena iš jų jau galudienė, pilvas pergalingai pūpso iš po plataus drabužio. Patalpoje sujudimas, murmesys, atodūsiai; nejučia pasukame galvas, begėdiškai atvirai stebeilijame. Net pirštų galiukai dilgsi, taip maga ją paliesti. Ji mums tarsi stebuklas, pavydo ir geismo objektas, mes trokštame jos. Ji – vėliava kalno viršūnėje – mes dar galime tai padaryti. Mes taip pat galime būti išganytos."

Netolima ateitis. Gileado respublika.
Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis. Bet dabar visa tai jau praeitis...

Margaret Atwood (gim. 1939 m.) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūrinį apdovanojimą, o 2000 m. už romaną Aklasis žudikas pelnė prestižinę „Man Booker“ premiją. Romanas Tarnaitės istorija laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių, jis kritikų lyginamas su George’o Orwello 1984-aisiais ir Aldouso Huxley’io Puikiu nauju pasauliu.

Andrė Eivaitė VALSTYBĖS TARNAUTOJOS DIENORAŠTIS

Leidėjas: Tyto alba

Metai: 2016

Puslapiai: 263.

Knyga elektroninė.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

 

Skaičiau ir kikenau, ir ašaras iš juoko braukiau:) Labai lengva knyga, eilinis siužetas, visiškai nieko ypatingo joje, bet tik tam, kas nedirbęs valstybės tarnyboje. Sveika perskaityti valstybės tarnautojams ir pamatyti save iš šalies. Aš radau nemažai paralelių su savo "įstaiga":)

 

 

Anotacija:

  

Andrė Eivaitė, skaitytojams jau pažįstama iš knygų „Naktis prekybos centre“ ir „Kontora“, gyvena ir kuria Vilniuje. Autorė ne tik rašo, bet ir dirba valstybinėje įstaigoje, tad puikiai pažįsta biurokratijos džiungles bei kovų dėl išlikimo jose taisykles. „Valstybės tarnautojos dienoraštis“ kaip tik apie tai.

Sveiki atvykę į valstybinę įstaigą!
Vietą, kurioje draugai ir priešai greitai keičiasi vaidmenimis.
Vietą, kur motyvacija, iniciatyva ir saviraiška yra tik punktai, išvardyti CV.
Vietą, kur subordinacija ir vidaus tvarkos taisyklės yra svarbesnės už bet kokias gyvenimiškas aplinkybes.
Vietą, kurioje brūkšnelio ilgis yra mėnesio svarstymų, konsultacijų, susirašinėjimų ir posėdžių tema.
Vietą, kurioje amžiams sustingsta renovacija.
Vietą, kuri gali būti labai romantiška, nes meilė aplanko ir valstybės tarnautojus…
 „Valstybės tarnautojos dienoraštis“ – įtraukiantis nuotaikingas pasakojimas apie pirmuosius karjeristės Gabrielės darbo metus. Per juos ji ne tik sparčiai kyla karjeros laiptais, išradingai apeidama visas kliūtis, bet ir išmoksta ne vieną gyvenimo pamoką.

 

John Katzenbach PAMIŠĖLIO ISTORIJA

Leidėjas: Tyto alba

Metai: 2006

Puslapiai: 605.

Knyga elektroninė.

Pažintis: 1 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

 

Mėgstu detektyvus, todėl džiugino, kad manęs dar laukia nemažai šio autoriaus neskaitytų istorijų. Bet, panašu, kad pradėjau ne nuo tos knygos - labai jau ištęsta. Vos ne pusė knygos perskaičiau, kol pagavo tolesnio skaitymo smalsumas. Suprantu, kad ir pats knygos pavadinimas nusako, kad veiksmas vyks psichiatrinėje ligoninėje, bet pasakojimas kliedinčio pamišėlio lūpomis - ne kažką.

Anotacija:

 

Vienas atsiminimas atrodo esąs tvirtas kaip akmuo, o jau kitas toks nerealus, lyg migla virš upės. Tai yra viena pagrindinių problemų, kai esi išprotėjęs: tu nesi niekuo tikras.
Prieš dvidešimt metų Francis Petrelis į psichatrijos kliniką pateko ne savo valia. Klinika po kurio laiko buvo uždaryta dėl paslaptingų žmogžudysčių serijos, o balsai, nuolat aidintys Francio galvoje, neduoda jam ramybės iki šiol. Prisimindamas jį traumavusius ir vis dar tebegąsdinančius įvykius, Francis ima pieštuką ir ant savo kambario sienų pradeda aprašinėti šiurpią klinikoje nutikusią dramą.
Kas buvo paslaptingasis Angelas, pasėjęs mirtį ir siaubą tarp pamišėlių? Egzistavo jis iš tiesų – ar  tebuvo Francio vazduotės vaisius? Spalvingi, ryškūs, ilgai atmintyje išliekantys pacientų charakteriai, gydytojas, įsitikinęs savo teisumu, sukrečianti psichiatrijos ligoninės kasdienybė, tapusi gyvenimo norma joje esantiems, prokurorė, siekianti surasti žudiką, kurio buvimu niekas netiki –visa tai kuria sceną, kurioje vyksta įtampos kupinas ir šiurpą keliantis trilerio veiksmas.