Citatos


*********************************************************************************
John Braine KELIAS Į VIRŠŪNES. GYVENIMAS VIRŠŪNĖSE



Nuostabu, kaip dažnai auksines širdis turi tie, kurie nuo pat lopšio valgo su sidabriniais šaukštais. (16 psl.) 
Laikas nelyginant banko paskola: jis tau suteikiamas tik tada, kai ir pats jo turi pakankamai. (127 psl.)

*********************************************************************************
Dan Brown KILMĖ




Memento mori <...> Atmink, kad mirsi. Trumpai gyvena net ir turintys įspūdingą valdžią. Iškovoti pergalę prieš mirtį galima nebent tuo atveju, jei savo gyvenimą paverti šedevru. Mes privalome naudotis progomis skleisti gerumą ir atsiduoti meilei. (301 psl.)
   
*********************************************************************************
Lena Andersson BE ĮSIPAREIGOJIMŲ






Tai, kas atrodo kaip ateities įžvalga, tėra daugiau dėmesio praeičiai. Tai, kas įvyko, anksčiau ar vėliau ir vėl įvyks, kur nors, kada nors. Ir ne taip jau retai - tam pačiam asmeniui, nes žmogui būdingi savi stereotipai. (9 psl.)

Tikslūs susitarimai - tai silpnesnio partnerio gynyba, o stipresnis nori viską palikti atvirą, jeigu norai staiga pakeistų kryptį. Silpnas yra tas, kuris nori per daug, o stiprus - tasai, kuriam iš esmės - tas pats.
<...>
Tie, kurie dėl tam tikro temperamento mylėdami yra nelaimingi, jaučia stiprų poreikį kalbėtis apie tai visą laiką ir su bet kuo. Pokalbis malšina sopulį. (66 psl.)

Niekas taip ryškiai nenušvinta neonu, kaip neigimas to, apie ką net neklausiama. (83 psl.)

Ir pagal antropologą, ir žiūrint nuotraukų albumą atrodo, kad žmonės nieko kito neveikia, tik šoka lietuje, linksminasi vėžiavimo vakarėliuose, švenčia vidurvasarį, dabinasi prieš šventes, sumedžioja žvėrį, valgo tortą, tuokiasi, švenčia Kalėdas, vyksta atostogų, atlieka ceremonijas. Tačiau ne tokie įvykiai sudaro gyvenimą, jie - išskirtiniai, ir kaip tik todėl mes juos įamžiname fotografuodami ir įsirašydami. Sąmonės srautas, tekantis tarp jų,- štai kas yra gyvenimas, čia ir susiklosto kultūros. Gyvenimas vyksta tais tarpsniais, kada etnografijos niekas nevaizduoja, o fotoaparato šeimos neišsitraukia. (110 psl.)

<...> mylintis žmogus gali iškęsti daug smūgių, bet ne begalybę. Pernelys spustelėjus, ir tiltai subyra, ir kupranugario kupra neatlaiko. Lūžio minutę gali nulemti vienas gramas. Ta minutė tiksli, nenuspėjama ir pamatoma jau po laiko, kurį vargiai įmanoma apskaičiuoti. Koks nors neatsargumas gali būti paskutinis. O tada tas, kuris atstumia, pats gali tapti atstumtuoju. (141 psl.)

<...> savigrauža - tai kariuomenės perdislokavimas smegenų pilietiniame kare, strateginis manevras, kad priverstų sąmonę priimti sprendimą, po kurio skausmas turi liautis; bet kokį, kad tik išnyktų kančia. (143 psl.)

<...> visa, ką žmogus veikia, ir yra teatras. Už teatro ribų žmonės vaidina, kad nevaidina. Todėl teatras yra vienintelis tikras ir egzistuojantis, nes jis atvirai pripažįsta žaidžiąs ir dėvįs kaukes. Jis neapsimetinėja esąs autentiškas. (150 psl.)

Kaip ir visa kita, meilės jausmas paklūsta nepaneigiamiems evoliucijos principams. Esant spaudimui, jis mutuoja, kad išgyventų pasikeitusiomis aplinkybėmis, ir nori, kaip visa, kas gyva, pirmiausia ištverti. Žmonės nori mylėti. Tai jiems svarbiau, negu būti mylimiems. (203 psl.)

<...> kodėl visi taip komplikuoja meilės esmę? Juk neverta abejoti, kad susitikimas su kitu žmogumi gali nulemti pamatinį skirtumą tarp nuobodybės ir puikios jausenos. Tai, kad šis egzistencinis faktas - apgailėtina biologinė užgaida, būties svetimavimas, tikrumo juk nesumenkina. (256 psl.)



*********************************************************************************
Lena Andersson ESTERA. ROMANAS APIE MEILĘ






Pamėgdžioti normalumą yra visų sunkiausia. Normalumas turi nerūpestingumo, kurio imituoti neįmanoma. Ir aiškiai matyti, jei kas persistengia, ir būna juokinga. (20 psl.)

Smegenys nieko nežino apie gramatinius laikus. Tai, ko jos ilgigi, jau yra išsipildę. Šuolis įvyksta, kai nenorime prarasti ateities, kurią jau išgyvename. (24 psl.)

Kol nesupranti, kur tave nuves jausmas, apie mylimąjį kalbi su kiekvienu sutiktu, su visais. Ir staiga liaujiesi. Tada padėtis jau labai rimta. Tada suvoki, kad kiekvienas žodis gali išduoti įsimylėjimą. Apsimesti abejingu lygiai taip pat sunku, kaip vaidinti normalų, tai iš esmės yra tas pat. (26 psl.)

<...> problema yra tai, kad kitų veiksmus mes interpretuojame behavioristiškai, iš šalies ir objektyviai. Savo pačių - interpretuojame fenomenologiškai, remdamiesi sąmone. Čia žmogaus dilema. Dėl to mes visi rodome tokį kilniaširdišką supratingumą savo pačių veiksmams, o tokį menką - kitų. ( 46 psl.)

Kai myli ir tavo meilė priimta, kūnas būna lengvas. Kai atsitinka priešingai, vienas kilogramas sveria tris. Beprasidedanti meilė yra šokis ant siauros briaunos. Pasitaiko, kad kilogramas niekada nebeatgauna savo tikrojo svorio, ir tai nors kiek priverčia suabejoti baiminguosius, patyrusius ir toliaregius. Ir tuos, kurie neturi reto sugebėjimo neprarasti vilties <...> (psl. 60)

Meilei reikia žodžių. Trumpam galima pasikliauti bežodžiu jausmu. Bet vėliau meilės be žodžių nebūna, ir nebūna meilės vien iš žodžių. Meilė yra alkanas žvėris. Ji gyvena prisilietimu, pasikartojančiais įtikinėjimais ir akimis, žiūrinčiomis į kitas akis. Kai akis labai arti kitos akies, nė viena nieko nemato. (75 psl.)

Fizikų problema:
Kad neprisimenam to, kas dar neįvyko.
Filosofų problema:
Kad prisimenam tik todėl, kad kas nors įvyko.
Psichologų problema:
Kad prisimenam, jei mums tai palanku.
Politikų problema:
Kad žmonės gali prisiminti.
Medikų problema:
Kad atmintis šlubuoja.
Nelaimingų įsimylėjėlių problema:
Kad prisiminimas to, kas įvyko, mus pakeičia. (93 psl.)

Stiprybė ir uolumas sukelia pagarbos jausmą, ne meilės. Žmogaus trapumas pažadina meilę. Bet trapumo neužtenka. Jis turi būti papildytas savarankiškumo ir objektyvaus savęs vertinimo. Trūkumai sužadina švelnumą, bet anksčiau ar vėliau tai, kas sukėlė švelnumą, išaugina agresiją. Tikros ydos dėl savo beviltiškumo yra taip pat neįmanomos mylėti, kaip plienu šarvuota stiprybė. (99 psl.)

Žmonės, išlaiką su visais distanciją, dažniausiai būna malonūs. Jie praktikuoja gerumo gestus, tai nieko nekainuoja. Kitų žmonių reikalai jų beveik neliečia, ir tada paprasčiau elgtis maloniai, nei piktai, kad neužsitrauktum nemalonumų ir rūpesčių. Gerumo gestais užsitikrini ramybę. (16 psl.)

Laimė retai būna laimės išgyvenime. Ji tvyro laimės laukime, ir beveik vien tik ten. (121 psl.)

Vienintelis mylinčiojo ginklas yra liautis mylėjus. Nors ir kokia lipni ir smaugianti meilė atrodo gavėjui, yra nemalonu jos netekti, net ir tada, kai ji buvo visai nepageidaujama. Naujai atsiradęs abejingumas perstumia galios svorio centrą, atsiranda baimė pasirodyti juokingam ir niekuo neypatingam buvusio mylinčiojo akyse. (135 psl.)

Žmonės meluoja, kad būtų laisvi. Žmonės meluoja, nes jų nieks nepaliks ramybėje, jei pasakys teisybę. Žmonės meluoja, nes kiti sau leidžia užsipulti juos teisybės vardan. Melas kaip atsiribojimas nuo neklaidingumo tampa protesto aktu prieš besąlygišką reikalavimą laikytis sąžiningumo. (139 psl.)

Tas amžinas kalbėjimas, kurio trokšta atstumtasis. Tas amžinas kalbėjimas. Tas, kuris atstumia, niekad nejaučia poreikio kalbėti. (190 psl.)

Konkrečius atsakymus lengviau išgirsti nei miglotus. Taip yra dėl Vilties ir jos prigimties. Viltis tarsi parazitas žmogaus kūne, ji gyvena absoliučioje simbiozėje su žmogaus širdimi. Neužtenka ant jos užmesti tramdomuosius marškinius ir uždaryti tamsiame užkaboryje. Marinimas badu irgi nepadeda,- parazito negali maitinti duona ir vandeniu. Maisto medžiagų tiekimą reikia nutraukti visiškai. Jai Viltis gali susirasti deguonies, ji taip ir padaro. Deguonies galima rasti netiksliai parinktame būdvardyje, išsprūdusiame prieveiksmyje, raminamame užuojautos geste, kūno judesyje, šypsenoje, žvilgsnio blyksnyje. Tas, kas viliasi, nebežino, kad empatija fizikos dėsnis. Abejingojo veiksmai mechaniškai kyla iš siekimo apginti ir save, ir nukentėjusįjį. (193 psl.)



*********************************************************************************
Jeffrey Archer TIK LAIKAS PARODYS




<...> kartais marios užuojautos gali labiau gniuždyti nei vienatvė.


*********************************************************************************
Setlana Aleksijevič CINKO BERNIUKAI
Baimė žmogiškesnė už drąsą. Šitai aš suprantu. Jei bijai, tai ir gailiesi, kad ir pats savęs... Apsidairai aplinkui, pradedi pastebėti gyvenimą...(36 psl.)

Reikia vadovautis sąlyga, kad esame žvėrys ir mūsų žvėriškumas padengtas plonomis kultūros apnašomis, siusenimais ir graudenimais. Ak, Rilkė! Ak, Puškinas! Gyvulys iš žmogaus išlenda akimoju... Nespėsi mirktelėti... Tegu tik išsigąsta dėl savo gyvybės. Arba tegu įgauna valdžią. Mažą valdžiukę. Mažutėlaitę. (85 psl.)

Moterys - tai ne durys, pro kurias gali įeiti ir išeiti (87 psl.)

Solženycino žodžiais tariant, taika - tai ne vien karo nebuvimas, pirmiausia tai reiškia, kad žmogus nepatiria prievartos. (256 psl.)

 
*********************************************************************************
Jean-Chistof Grange AKMENŲ SINODAS


Psichinių sugebėjimų iškilimui labiausiai trukdo mūsų prietarai. Skepticizmas, materializmas, abejingumas gali būti laikomi tikra tarša, šlakais, varžančiais dvasią, trukdančiais reikštis jos galiai. Sportininkas, kuris nebus įsitikinęs savo jėga, bus nugalėtas. Mūsų sąmonė veikia lygiai tokiu pat būdu. Skeptikas negali prieiti prie savo proto jėgų (225 psl.)

*********************************************************************************
Steve Mosby ŽINAU, KAS TAI PADARĖ

<...> išorinė ramybė dažnai apgaulinga. Ji visiškai nepadeda numatyti, kas vyks toliau. Bombos irgi būna ramios, kol nesprogsta (11 psl.)

Daugelis svarbių dalykų išblėso. Galbūt galų gale taip ir matuojame praėjusį laiką: ne mėnesiais, ne metais, bet prisiminimų ryškumu (187 psl.)

*********************************************************************************
Romualdas Granauskas RŪKAS VIRŠ SLĖNIŲ



<...> moteris visuomet pasijunta laiminga, kai vyras yra toliau už ją nugalvojęs apie jų ateitį (33 psl.)
Galvoji ar svajoji? Ne, svajonės - tai dideli spalvoti norai, o galvojimai turėtų būti mintys, bet kad nė vieno galvojimo paskui negalima išreikšti žodžiais, niekaip jie nesiduoda nei užrašomi, nei pasakomi. Tos ilgos virtinės vaizdų, vaizdinių, lyg kokių niekad nematytų paveikslų, slenkančių į vieną pusę. Į kurią?.. Kad nėra jokių pusių, jokių krypčių, tiktai ilga seka,- vienas po kito, vienas po kito... (73 psl.)
Toliausiai nukeliauji mintyse, kai galvoji apie kitus. Jeigu vien apie save - tiktai sukiesi ratu toj pačioj vietoj... (122 psl.)
Tas, kam likimas dar neatsiuntė bėdos, ligos ar nelaimės,- tas ir negali matyti jo siunčiamų ženklų, kaip žmogus, nepažįstantis raidžių, negali perskaityti net pačios įdomiausios knygos. Kad galėtum įskaityti tuos ženklus, tavo akys turi būti kiek įdubusios į veidą, prigesusios ar net perdegusios nuo skausmo ir vienatvės <...>. Iš džiaugsmo blizgančios akys nieko toli nemato, tik pačios save vandeny ar veidrody. Todėl niekuomet neskubėk džiaugtis. Džiaugsmas nėra toks svarbus,- skausmas daug svarbesnis. Arba taip: nesidžiauk - ir nenuliūsi (133 psl.)
<...> gyvenimo tikslas ir yr pačiame gyvenime, niekur kitur. Gimei - gavai tą tikslą: gyvenk ligi pat paskutinės savo dienos. Ir viskas! O tie norai... Vieni praeis - kiti ateis, visuomet bus (136 psl.)
<...> vaikas pats yra mažas Dievas, tveriantis sau pasaulį ir, kol tas pasaulis dar nesutvertas, kitiems dievams ten nėra vietos (139 psl.)
Baimė ir drovumas iškelia viską žmoguje ligi pat debesų, pastato it kokią aukštą mūro sieną, kuri, rodos, tuoj tuoj užgrius ant galvos ir viską sutraiškys. O nei užgriūva, nei sutraiško. Būna baugu, būna, kaip nebus, bet paskui gailiesi, kam be reikalo bijojai (157  psl.)
*********************************************************************************
Romualdas Granauskas DUBURYS

<...> argi iš minčių susidaro žmogaus gyvenimas? Pagalvojai - ir viskas, nei pėdsako, nei ko, lyg koks debesiūkštis būtų nuplaukės per dangų. Jis atsimena tik jausmus: baimę, neviltį, kentėjimą, nusiminimą, nerimą, alkį, šaltį, dar daug ką, o džiaugsmas - kas? Jis toks trumpas, jis tarp kitų jausmų tartum ir visai nesvarbus: pasidžiaugei - ir tiek, pats žinai, kad tuoj viskas baigsis, atsitiks kas nors didesnis, svarbesnis, baisesnis... Jau vien to baisesnio laukimas yra baisus, dėl to baisus pasidaro ir visas gyvenimas. Kadangi baisus - tai ir svarbus, nes tik svarbūs dalykai, kurie dedasi aplink tave, toliau nuo tavęs, gal net visai toli, artėja, artėja, supa, gniaužia, užspaudžia širdį ir alsavimą,- štai tą ir reikėtų surašyti į knygas, kad neprapultų be pėdsako nė vienas jokio žmogaus kentėjimas, antraip nėra ant svieto nei tiesos, nei teisybės, ir apskritai tada nereikia nei gimti, nei gyventi (7 psl.)
*********************************************************************************
Karin Alvtegen ŠEŠĖLIS



Moteris -  tai tarytum naktį tolumoje matomas miestas. Iš tolo spindėte spindi žiburiais it stebuklingais brangakmeniais, gundo, vilioja, negirdėtais pažadais ir galimybėmis. O iš arti niekuo nesiskiria nuo kitų miestų. Daugybė namų, kuriuos reikia remontuoti, ant šaligatvių šiukšlės (53 psl.)

Juk pripažinti klaidą, vadinasi, pripažinti, kad šiandien esame protingesni negu vakar (234 psl.)

Pajusti laimę yra tarytum mūsų teisė, ir mes vaikomės jos manydami, kad ją radę rasime visų mūsų problemų sprendimą. Nebūti laimingam atrodo tarytum nelaimė. Bet kas iš tikrųjų yra laimė? Ar įmanoma būti laimingam kiekvieną minutę, diena po dienos, metai po metų? Ar apskritai verta to siekti? Kaip galėtume pažinti savo laimę, jei niekada nebūtume patyrę skausmo? (373 psl.)

Gyvenimas be skausmo - tai kaip simfoninis orkestras be kontrabosų (373 psl.)

Daug kas ragina mus tikėti, kad į laimę veda akimirkos susižavėjimas, ekstatiškas jausmų svaigulys, bet gal iš tikrųjų laimė yra būdas nusiraminti ir būti patenkintiems tuo,  ką turime? (374 psl.)

*********************************************************************************

Khaled Hosseini IR AIDĖJO KALNAI


Virvė, kuri tave ištraukia iš tėkmės, gali tapti ir kilpa apie kaklą (297 psl.)
Grožis - tai dižiulė, nepelnyta dovana, suteikiama atsitiktinai, kvailai (324 psl.)

<...> jeigu kultūra - namas, tai kalba - raktas į paradines duris, į visus kambarius viduje (357 psl.)

*********************************************************************************

Margaret Atwood TARNAITĖS PASAKOJIMAS


Geriau niekada nereiškia geriau kiekvienam <...>. Tai visada reiškia, kad kažkam blogiau (230 psl.)

Maldauti atleidimo yra galia ir neduoti jo ar dovanoti jį yra galia, galbūt visų didžiausia. (147 psl.)


***********************************************************************************

Romualdas Granauskas ŠVENTŲJŲ GYVENIMAI




Niekam neatsiveria pasaulis iš karto. Lipdomės jį, kaip bitės siuva korį: po trupinį, bet kasdien, po nedaug, bet nuolatos. Kad būtų kur dėti savo jausmų, mindų, vėliau - prisiminimų medų. Kitaip nebūna, kitaip niekam nebuvo.

Sako: jei ko nors lauki, laikas slenka daug lėčiau. Sako, o nežino, kad tada, kai nieko nebelauki, jis suvisam sustoja. Sustoja laikas, sustoja laikrodžiai, pati žmogaus širdis gali sustoti nuo to nieko nebelaukimo.
***********************************************************************************

Karin Slaughter AKLUMAS




Pasigeria silpnieji, tai ramentai žmonėms, kuriems nepakanka jėgų gyventi savo gyvenimą, abiem kojomis remtis į žemę.


***********************************************************************************

Jo Nesbo RAUDONGURKLĖ


<...> egzistuoja keturios priežastys, kodėl vyras kartkartėmis nusprendžia, kad privalo turėti tą moterį. Ir svarbiausia iš jų - žinojimas, jog ji trokšta kito vyro (289 psl.)


***********************************************************************************

Aleksandr Solženicyn VĖŽININKŲ KORPUSAS



Kuo trapesnis žmogus, tuo daugiau - dešimčių ar net šimtų - aplinkybių sutapimų reikia, kad jam pavyktų suartėti su kitu, į save panašiu. Kiekvienas naujas sutapimas tik truputį tesuartina juos, o vienintelis nesutapimas gali iškart viską sugriauti.

Pats sunkiausias gyvenimas visai ne tų, kurie skęsta jūroje, kapstosi žemėje ar ieško dykumoje vandens. Pats sunkiausias gyvenimas to, kuris kasdien išeidamas iš namų trenkiasi galva į staktą - pernelyg žema...


***********************************************************************************

Michael Robotham AMNEZIJA




Mylėti vaikus lengva. Išsaugoti juos sunku.

<...> mes skiriamės nuo kitų gyvų padarų. Tai neturi nieko bendra su tuo, kad mes, žmonės, mąstome aukštesniu lygmeniu ar galime lengvai gauti paskolą. Mes vieni kitiems meluojame. Mes tyčia klaidiname aplinkinius.

Alkoholikai neturi santykių - jie ima įkaitus.

***********************************************************************************
 
Anita Amirrezvani GĖLIŲ KRAUJAS


Būti jaunam ir privalėti ramiai sėdėti prie darbo, kai tavo kraujas šaukiasi judėjimo, kai norisi plepėti ir juoktis - toks vaikas greitai virsta suaugusiu.

Viršūnė būtina, tačiau ji niekada nejaudina taip, kaip pats kopimas.


***********************************************************************************

Michael Robotham ĮTARIAMASIS





Niekam nepatinka prisipažinti klydus. Ir mums visiems baisiausiai nemalonu pripažinti, kad tai, ką turėtume daryti, nuo to, ką iš tikro darome, skiria praraja. Taigi  keičiame arba savo veiksmus, arba požiūrį. Prasimanome dingsčių arba vaizduojame savo elgseną palankesnėje šviesoje.

Juodžiausia gyvenimo valanda trunka tik šešiasdešimt minučių.

***********************************************************************************

Rūta Mataitytė GUNDA


Teisybė, kad gyvenimo mes neturim, tik jį gyvenam. Ir mylim kitus ne tam, kad jie mums priklausytų (139 psl.)

<...> man atrodo, kad pavydas yra labai juokingas jausmas, kuris apgauna mus pačius,- kol stebime ir tikriname, ar mūsų niekas neapgaudinėja, įsivaizduojame patys atliekantys kažką labai svarbaus. O iš tikrųjų... <...> Tai gadina gyvenimą. Pavydėdami mes patys sau gadiname gyvenimą. Įsivaizduojame, kad turime įrankį, atliksiantį stebuklus, tačiau tuos stebuklus tik griauname. (274 psl.)

Juokingi mes - keliaujame tūkstančius kilometrų, kad patirtume kažką stebuklinga: kelias nuvirtusias kolonas, apgriuvusią tvirovę, išblukusią freską, kurią būtina apžiūrėti, nes apie ją rašo kiekvienas kelionių vadovas. O į tuos stebuklus, kurių kampą kasdien apeiname, net nebepakeliame akių. (278 psl.)

***********************************************************************************

Peter James TOBULIEJI




Jaunuoliai regi vizijas, o seniai svajoja. (42 psl.)

<...> meilė yra daugiau negu ryšys tarp dviejų žmonių. Ji panaši į ratu sustojusią gurguolę, kuri it gynybinė siena saugo tave nuo bet kokių išorės pavojų. (102 psl.)



***********************************************************************************

Dorothy Koomson  MANO VYRO PASLAPTIS



Draugystė išauga iš smulkių gerumo apraiškų ir didžiulių paslaugų. (21 psl.)

Sakydamas, kad ką nors myli, suteiki patentą tave skaudinti. Atrodytų, žema ir pikta taip kalbėti, bet pagalvok apie visą blogį, kurio šiame pasaulyje pridarė meilės akinami žmonės. Pagalvok apie visus tuos, kuriuos mylėjai, o jie tave nuskriaudė. Meilė kone prilygsta emociniam leidimui blogai elgtis. Žmonės gali tave įžeidinėti, bet tai niekis, juk šitai daroma tik iš meilės. Arba jie leidžia sau meluoti, nes myli tave ir nori apsaugoti. Arba būgštauja, kad gali išeiti ieškoti meilės ir nebegrįžti. (345 psl.)


***********************************************************************************

Svetlana Čecka  MOTERIS IŠ DVIGUBO PASAULIO


Šiaip jau tikrovė - tai iliuzija. Kiekvienas susikuriame tikrovę tokią, kokios esame verti. (114 psl.)

Mes, suaugusieji, niūrūs žvelgiame į pasaulį ir bandome apgauti save kurdami dirbtines teigiamo mąstymo taisykles. Skaitome populiarias patarimų knygas, kaip, žiūrint į mėšlo krūvą, pamatyti gražią gėlę ir pajusti tos gėlės aromatą, bet, jei esate psichologiškai normalus, galite apgaudinėti save, kiek norite, o mėšlas vis tiek dvoks, ir jokie įsikalbėjimai neišsklaidys tos smarvės. Kad ir kiek cituosite vienuolio taisykles iš perskaitytos knygos, nemanau, kad aplink pradėsite regėti vien rožinį gėrį.
Kad nereikėtų uostyti dvoko, gal geriau pakeisti vėjo kryptį savyje? Gal pakaktų tik žingsnį į šoną žengti? Arba bent akies krašteliu pažvelgti į tikrąjį save. Žinoma, paprasčiau tiesiog nieko nedaryti ir cituoti filosofus ar vienuolius. (128 psl.)

Bet jausmai niekur nedingsta. Juos galima užkasti gilioje pasąmonės duobėje, galima bandyti džiovinti ant akmeninės širdies pusės, bet, gink Dieve, nevalia žadinti meilės, juolab palikti kaip našlaitės! Skaudės. Tas jausmas kūne susisuka kaip spyruoklė, paskui staiga išsivynioja taškydamasis aštriomis adatomis, jos praduria apsauginį sluoksnį ir lieka skylės. Ir jeigu šių skylių neužlopysi, lauk bėdos. Manot, iš meilės nemirštama? Netiesa. (174 psl.)

Visos mūsų problemos atsiranda tik dėl to, kad trūksta meilės! (204 psl.)

***********************************************************************************

Jean-Chistof Grange PUPRURINĖS UPĖS




<...> siaubas negali būti tiesmukas, jis nujaučiamas, tylus. (236 psl.)

***********************************************************************************


Rasa Aškinytė ŽMOGUS, KURIAM NIEKO NEREIKĖJO


Nieko ypatingo, kad įsimylėjau. Ne pirmas kartas. Kai įsimyli ne pirmą kartą, žinai, kas bus, nes meilės viena nuo kitos nesiskiria. (19 psl.)

Nemėgstu amžinų dalykų. Viskas, kas amžina, nuobodu. Moteris, kurios pasako "mylėsiu tave amžinai", palieku tą pačią sekundę. Nieko neaiškinu, tiesiog atsistoju ir išeinu. Tarpduryje sustoju, atsisuku ir paskutinį kartą į jas pažiūriu. Mačiau tokią sceną filme, man ji pasirodė labai graži, todėl dabar ir aš taip darau. Skleidžiu grožį. (20 psl.)

Ne kartą įsitikinau, kad Dievas nėra objektyvus. Jis turi savo simpatijų ir antipatijų. Jokiomis racionaliomis priemonėmis neįmanoma Dievo veiksmų įvertinti ar numatyti. Todėl visur tvyro chaosas, o Dievas yra jo kaltininkas. Manau, jei Dievas nesikištų, žmonės tvarkytųsi racionaliau. Bet ne, nesikišti jis negali. Ką gi jis daugiau veiks? Juk mes - jo vienintelis užsiėmimas. (76 psl.)

Baimės jausmas geras tol, kol suteikia jėgų kovoti. (77 psl.)

Gal mes mylėtume visai kitus žmones, bet neturime tokios galimybės - mes jų tiesiog nesutinkame. Ar tai teisinga? Manau, kad ne. Kovotojai už žmonių teises į savo peticijas turėtų įtraukti dar vieną punktą - teisę sutikti visus pasaulio žmones ir iš tikrųjų pasirinkti, kas tau patinka, o ne tiesiog imti tai, kas yra panosėje. (91 psl.)

Anksčiau norai sukeldavo karus, o dabar, atvirkščiai, sustabdo. Karas gadina daiktus, kaip gali tai leisti? Imkit, ką norit, mane imkit, kad tik neimtumėt daiktų.
Ar matėt, kad kas eitų gatve ir nieko nesineštų? O kaipgi? Privalo neštis. Ir aš viską, ką turiu, nešuosi su savimi. Tikiuosi, suprantat, kad pajuokavau. Nešuosi tai tikrai ne viską, ką turiu. Namie turiu daug daugiau, ir tuo didžiuojuosi. (51 psl.)

<...> kiekvienam rašytojui - savas skaitytojas, kiekvienam idiotui - savas garbintojas. (55 psl.)

<...> jei žmonės paklausytų savęs iš šalies, nustotų kalbėti. Niekam nuo to nebūtų blogiau, tiesiog mažiau triukšmo. (104 psl.)

Todėl mes taip branginame žmones, kuriuos gerai pažįstame - nes žinom visas jų silpnas vietas. Žinom, ką pasakyti, kad išvestume juos iš pusiausvyros, kad jie nebeturėtų kur trauktis (158 psl.).



***********************************************************************************

Dmitry Glukhovsky FUTU.RE/Ateitis



Kai dievas švelniai kalba su mėsininku, pastarajam tai greičiau reiškia artėjančią kruviną auką, negu kvietimą tapti apaštalu. Ir kas, jei ne mėsininkas, pats žaidžiantis dievą su gyvuliais, turėtų tai suprasti? (21 psl.)

<...> jaunystė dar nereiškia jėgos ir grožio; jėgos suteikiamos tiems, kas jas eikvoja, o grožis - tai begalinis karas su savo bjaurumu, kuriame bet kokios paliaubos reiškia pralaimėjimą. (111 psl.)

***********************************************************************************

Jolita Herlyn TRYS MANO VIENINTELIAI


O ir tos kelionės, kas iš jų. Visur tas pats. Juk vis tiek kaip privalomą bagažą vežiojiesi savo liūdesį  ir džiaugsmą. Tampaisi vidinį pasaulį po įvairiausius kraštus, vildamasi, kad tavyje kažkas pasikeis. Tačiau keičiasi tik paveikslėliai už lango, o tu sėdi vis tame pačiame traukinyje ir negali nei sustabdyti jo, nei sulėtinti greičio, nei išlipti... Žmonės įlipa į tavo traukinį,pavažiuoja dalį kelio, išlipa, ir niekada nežinai, kiek ilgai jie bus tavo pakeleiviai, kada pasirodys ir kada vėl išnyks. (63 psl.)

***********************************************************************************

Romain Gary MOTERS ŠVIESA




Aš netikiu nuojautomis, bet jau seniai praradau tikėjimą savo netikėjimais. Visi tie "aš nebetikiu" - tik dar vienas fakto patvirtinimas, ir nieko nėra apgaulingiau. (4 psl.)

Per visą gyvenimą pažinojau tiek moterų, kad, tiesą pasakius, visada buvau vienas. Kai per daug,- tai tas pats, kas nė vienos. (10 psl.)

<...> kad būtum laimingas drauge, nepakanka būti nelaimingam atskirai. Dvi susitikusios neviltys gali sukurti viltį, bet tai tik įrodo, kad viltis gali viską... (13 psl.)

Kas yra tos šeimyninės problemos? Būna arba problemos, arba šeima. (25 psl.)

Kaip galėtum atskirti tikra nuo netikra, kai miršti nuo vienatvės? Susitinki kokį nors tipą, pasistengi, kad jis atrodytų tau įdomus, išgalvoji jį nuo pradžios iki galo, nuo galvos iki kojų aprengi dorybėmis, užsimerki, kad geriau jį matytum. Jis stengiasi tave suklaidinti, tu irgi. Jei jis gražus ir kvailas, manai, kad jis protingas, jei tu atrodai jam kvaila, jis pasijunta esąs protingas, jeigu jis pastebi, kad tavo krūtys pasmukusios, mano, kad tu - asmenybė, jei pradedi jausti, kad jis - kaimo jurgis, sakai sau, kad privalai jam padėti, jeigu jam trūksta išsilavinimo, jo per akis jums abiem, jeigu jis nori tai daryti visą laiką, sakai sau, kad jis tave myli, jeigu jam stinga polėkio, sakai sau, kad svarbu ne tai, jei jis šykštus, tai tik todėl, kad užaugo skurde, jei jis storžievis, sakai, kad jis natūralus, ir taip toliau. kaip įmanydama stengiesi neigti tai, kas akivaizdu, nors tai bado akis. Būtent tai ir vadinama šeimyninėmis problemomis, šeimynine problema, kai susikurti vienam kitą tampa nebeįmanoma, ir tuomet apninka liudesys, pagieža, neapykanta, šukės, kurias stengiesi suklijuoti dėl vaikų arba tiesiog todėl, kad, užuot likusi viena, veikiau renkiesi pasilikti mėšle. (25 psl.)

Žmonės visada pamiršta, kad tai, ką jie gyvena, nėra mirtinga. (32 psl.)

Mylėti - vienintelis turtas, kuris didėja, kai juo švaistaisi. Kuo daugiau duodi, tuo daugiau lieka tau. (65 psl.)

Kuo mažiau lieka kiekvieno atskirai, tuo daugiau būna abiejų. (66 psl.)

Aš visados turėsiu tėvynę, žemę, šaltinį, sodą ir namus: moters žaibo blyksnį. Klubų kryptelėjimas, plaukų kupetos krestelėjimas, keletas raukšlių, kurias mudu įrėžėme kartu, ir aš žinosiu, iš kur aš atsiradau. Aš visados turėsiu moterišką tėvynę ir likęs vienas būsiu tik jos sargybinis. (66 psl.)

Bet jeigu vieną gražią dieną aš liausiuosi mylėjęs, vadinasi, praradau plaučius. (70 psl.)

Sakoma, kad "Iliada" yra epopėja, ir labai žavimasi tūkstančiu jos herojinių mūšių. Kur kas sunkiau atgaivinti atmintyje palengva senstančias sutuoktinių poras, kurios, beje, yra gražiausios mūsų pergalės. (70 psl.)

Nepriklausomas vyras, nepriklausoma moteris - tai gandas, atsklindantis iš kitur, iš plačiai nusidriekusių suledėjusių vienatvių, kur nėra nieko, tik šunų kinkiniai. Ir reikia klausytis jo pagarbiai: tai nuskriaustųjų garbė. (71 psl.) 

Kai mylėjai moterį visomis savo akimis, visais savo rytais, visais miškais, laukais, upeliais ir paukščiais, supranti, kad ją mylėjai dar nepakankamai ir kad pasaulis tėra pradžia to, kas judviem lieka padaryti. (71 psl.)

Liečiau jos lūpas, ilgai nuo jų neatsitraukiau, kad mano pirštai ir toliau laimintų. Ranka įniro į jos plaukus, pašviesėjusius nuo amžiaus kiek tik buvo įmanoma, ir į jos raukšleles: šypsenos, kaktos, į vertikalią raukšlę, lyg nukryžiuotą su dviem sparnais, į žvilgsnio raukšleles, tokias mielas, taip subtiliai išsivagojusias. Gyvenimas garsus savo darbais. (72 psl.)

Gyvenimo prasmė turi lūpų skonį. (73 psl.)

Mylėti - nuotykis be žemėlapio ir be kompaso, kur paklaidina tik atsargumas. (75 psl.)

Kai staugi iš vienatvės, visada staugi iš meilės (75 psl.)



***********************************************************************************
Marija Metlickaja  ANYTOS DIENORAŠTIS


<...> reikia dažniau prisiminti jaunystę. Tada vaikų poelgiai mums nebeatrodys tokie siaubingi ir neprotingi. (46 psl.)

Meilę aš suprantu taip: meilė - tai rūpinimasis artimu žmogumi. Meilė - tai dėmesys. Meilė - tai noras pradžiuginti mylimąjį ir suteikti jam malonumą. Net kenkiant sau. Meilė - tai pareigos jausmas. Ne "atodūsiai ant suoliuko ir pasivaikščiojimai mėnesienoje". (51 psl.)

Amžina tiesa - norėdamas ką nors gauti, pirmiau turi atiduoti. (61 psl.)

Bet žmogus, nuolat kalbantis apie padorumą, švarią sąžinę ir nepaperkamumą, pats tuo abejoja. Arba bando save įtikinti. Matyt, aplinkinius irgi. (183 psl.)

Kol mes piktinamės, kad gyvenimas blogas, jis praeina. <...> Ir dar pasišaipo. (189 psl.)

***********************************************************************************
Harlan Coben ILGIUOSI TAVĘS


Grožis visuomet atrodo ryškesnis šalia ko nors bjauraus. Tiesą sakant, grožis net negalėtų egzistuoti, jei nebūtų bjaurių dalykų. Argi šviesa egzistuotų, jei nebūtų tamsos? (76 psl.)

Kol esi jaunas, manai, kad gali atsakyti į visus klausimus. Kad tu geriausiai viską žinai, o visi kiti - kvailiai. Ilgiau pagyvenęs pradedi pastebėti vis daugiau atspalvių. O dabar aš jau suprantu, kad tikri kvailiai yra tie, kurie įsitikinę, kad viską žino. (229 psl.)

Nepradėsi gyventi tolesnio savo gyvenimo skyriaus, kol vis iš naujo skaitysi paskutinį. (243 psl.)

***********************************************************************************
Jaroslavas Melnikas MAŠA, ARBA POSTFAŠIZMAS


Sąmonė - tai iš tiesų pragaras.  <...> žmogus - tai jo savigarba. (34 psl.)

Kilnumas - tai bet kokio patoso esmė, o patosas - judėjimo, gyvenimo variklis. Dėl jo tūkstančius metų žmonės ne šiaip gimdavo, valgydavo, miegodavo ir mirdavo, o kažkur audringai verždavosi, kurdami istoriją. Tai yra gyveno. (59 psl.)

Bet šiame pasaulyje neįmanoma gyventi neturint pozicijos. Žmogus visada kažką nori pasakyti - jei ne žodžiais, tai veiksmais. Kiekvienas žingsnis yra sprendimas. (87 psl.)

Mes gyvename, kaip mums atrodo, teisingame pasaulyje. Bet sąmonė, kuri taip mano, padengta plona aklumo plėvele. Pakanka tą plėvelę suplėšyti, ir teisingas pasaulis per akimirką virsta neteisingu ir net pabaisišku. (88 psl.)

Kai už saujelės nugarų stovi tiesa, ta saujelė tampa nenugalima. Net vienas žmogus yra nenugalimas, jei už jo stovi tiesa. <...> Tiesa yra pernelyg akivaizdi. Būtent todėl jos neįmanoma nugalėti. Ji pati viską nugali. Ją galima pridusinti tik užčiaupus burnas tiems, kas ją taria. (164 psl.)


 
***********************************************************************************
Romualdas Granauskas IŠVARYTIEJI


Žmonės klysta, manydami, kad laikas bėga į priekį. Ne, jis atiteka iš niekam nežinomos ateities ir dingsta už mūsų. O dabartyje jis labai trumpai tepasireiškia, dažniausiai - daiktais. Žmogus amžinai dirba visokiausius daiktus, tikėdamas, kad šitaip prailgins dabartį. Bet nespėjęs numiršta, o daiktai lieka. Daug daiktų, daugybė daiktų. Ko pasaulyje daugiau: daiktų ar žmonių? Daiktų. Ir visi jie amžinesni už žmogų (7 psl.). 

Pasirodo, jaunystės troškimai ir svajonės nėra visiškai niekas. Kažkas lieka. Nesvarbu, kad neišsipildė. Lieka tie trys, kurie net ir ne žodžiai, o... O neaišku kas: būta... svajota... viltasi... (9 psl.). 

Liūdnas yra kiekvienas taškas, padėtas sakinio gale. Jis reiškia, kad turi nutilti. Laikinai arba amžinai (10 psl.)

Kas yra tos knygos, jei ne kitų žmonių svajonės? Kas yra tos svajonės, jei ne troškimas gyventi taip, kaip ir svajoji? (17 psl.)

Juk mintys neįeina pro duris, neįlipa pro langą, - atkyla iš tavęs paties, o ar žinai, ko tavyje pridėta? Nežinai, tik tavo mintys žino, kada kokioms ateiti. (17 psl.)

Mažus miestelius moterys nešiojasi ant savęs kaip kuprą. Smulkūs darbai, smulkūs gyvenimai, ilgai ir lėtai virš visų tįsta laikas. Kaip bespalvis kisielius, aplimpantis veidus. (49 psl.)

Matyt, godumas kažkaip yra susijęs su pačiu žmogaus noru gyventi, todėl nenuslepiamas ir neišnaikinamas. Būna gėda, kai šitaip pamatai save, bet greitai praeina. (93 psl.)

Kam sako, kad smegenyse nėra nervų, kad gali jas maišyti, įkišęs virbalą, ir neskaudės? Su virbalu gal neskauda, o nuo minties <...> skauda: plėšia smilkinius, atsiduoda pakaušyje, rodos, tuojau perskels pusiau kaukolę. (110 psl.) 

Žmogus tarp kitų žmonių netenka gailesčio. Tiktai vienas. Gailestis jį tartum netikėtai užklumpa, nes juk visą laiką jo su savim nesinešioja. (116 psl.)

<...> probrėkšmiais pamatytas pasaulis nedaug prideda išminties. (166 psl.)

Rugpjūčio dienos kartais būna tokios ramios, pilnos neplieskiančios šviesos ir nejudančių debesų. Lyg atodūsis gamtos, pavargusios augti ir auginti. Kas augo - užaugo, kas brendo - subrendo, - skubėti nebėra kur. Jau niekas nebeatrodys žalesnis, niekas nebebus gražesnis. Atžydėta ir atbūta. Belieka laukti, kas galutinai nuskirta. (168 psl.)

Žmogus viskame ieško priežasties, kitaip nesaugu jam gyventi. Dideliuose įvykiuose ir mažuose dalykuose, savyje ir kituose, tautoje ir valstybėje, danguje ir žemėje. Kol pavargęs protas atsimuša į kietą akmenį: tokia buvo Dievo valia... Bet atsimušęs tuojau vėl pašoka ant kojų: - O kodėl ji tokia buvo?.. Bet pagaliau turi bejėgiškai nuleisti rankas: ignoramus et ignorabimus. Šioje vietoje istorikas eina pailsėti, plunksnos imasi rašytojas. (169 psl.)

Kur dėsies užgimęs? Niekas nepamoko gyventi, niekas nieko nežino, - kiekvienas pats pirmąsyk gyvena. O senatvė po daugelio metų žiūri į tave iš po žilų antakių ir rūsčiai klausinėja: „Kodėl taip gyvenai? Kodėl ne kitaip?" (174 psl.)

Kas tu esi, poezija? Kas esat tie, kurie ją rašot? Ar tada būnat kaip visi žmonės, ar kaip pusiau angelai? O kai parašot ir vėl suglaudžiat sparnus, vis tiek einat ieškoti sauso vyno?.. (194 psl.)

Kažkas yra sakęs, kad visi mes rašom savo vaikystėmis. Nebūtinai apie tai: bet tuo. (197 psl.)
  
Žmogus be gimtinės tėra pusė žmogaus. Iš tokių vėliau pasidaro „pasaulio piliečiai". Vėjo gainiojami parudavę lapai ant plyno gruodo. Mano, kad tai jie valdys pasaulį, o patys yra ko tik nori valdomi. (199 psl.)

Kol jaunas, dar ne taip skaudžiai jauti bėgantj laiką, kuris netrukus viską nusineš. O kai jis tau paliečia petį ir pasako „tėvuk"... Šimtas galų, tau dar tik keturiasdešimt penkeri, o atmintis jau kaip šimtamečio! Ir dar ją kraunasi ir kraunasi! Ar bepakelsi, ar bepaneši? Bet ateina diena, kai ramiai supranti: tavo atmintis - tai tu. Kiek atsimeni, tiek esi. Ir neduok Dieve, kad pats dar būtum, bet kas būta, jau nebeatsimintum.
Ir ta atmintis ne visų vienoda. Vienas atsimena tartum žinodamas, kitas - jausdamas. (203 psl.)

 
***********************************************************************************

Romualdas Granauskas TREČIAS GYVENIMAS



Nežinau, su kuo galėčiau palyginti ilgo skaitymo malonumą, nebent su skraidymais sapnuose, kai pakyli aukštai į orą, kai nereikia net pastangų plasnoti, sklendi sau, ir tiek. Toks lengvas, toks laimingas ir nenorintis nusileisti ant žemės (15 psl.)

Pavasaris pats yra kaip neskaityta knyga. Kiekviena diena - tai naujas puslapis, kuriame parašyta tiek įdomaus, tiek neregėto, tiek negirdėto, ir negali net trumpam užmerkti akių, nes liksi ko nors nepamatęs: paukščio, žiedo, sprogstančio lapo <...> (24 psl.)

"Ten" - vienas pačių nuostabiausių žodžių! Ten - visuomet geriau, ten - visuomet sočiau, ten visuomet pilna vilties... (36 psl.)

Žmogaus atmintis yra kaip spalvoti akiniai - praleidžia tik vienos spalvos spindulius. Todėl atminties akimis vienus dalykus matom melsvai, kitus - žalsvai ar rusvai. Tik pro juodus nieko nematom. Pro juos žiūri mūsų užmarštis. Kartais paikai pagalvoju: kaip būtų, jei gyvendamas nieko neužmirštum? Nei žmonių, nei įvykių, nei pasakytų žodžių. Neduok Dieve būtų! Neišlaikytum, sukniubtum po atminties našta, o dabar štai atsimeni sau tiek, kiek gali ar nori. Nei sukniumbi, nei ką. Bet jauti, jog esi savyje užmūrijęs daug daugiau, tik bijai prakirsti tame mūre skylę, kad neplūsteltų į akis tamsus vanduo. Ar yra kas nuskendęs savo atminties vandeny? Kad nuskendęs - nežinau, bet plūduriuojančių esu matęs (43 psl.)

<...> prasidėjo ir mano jaunystė. Ta, pati ankstyviausia, naiviausia, tyriausia. Kai dar tebesi ne žmogus - žiedas, o žmogus - pumpuras, kai dar nė pats nežinai, koks būsi pražydęs, kokios spalvos ir kokio gražumo. Gal nė kokio? Gal nė nepražysi?
Tačiau tokioms mintims jaunoje galvoje nėra vietos, į ją be perstojo plūsta visokiausi jausmai, troškimai, svajonės... Ir tiki, kad viskas išsipildys (54 psl.)

Eilėraštyje žodis skamba, todėl kai kuriuos eilėraščius norisi dainuoti. O prozos teksto niekas nedainuoja. Kodėl? Juk ir ten, ir čia - tie patys žodžiai. Prozos tekste, varinėjami akimis, jie atrodo lyg pavargę, apsiblausę, lyg parsiradę iš tolimos kelionės, todėl norisi pačiam prisėsti šalia jų ir pabūti. Bet jie gali atnešti tokių vaizdų ir minčių, kokių nepakeltų savo laibomis rankomis joks eilėraštis (58 psl.)

Gal jausmai žmoguje bręsta kaip obuoliai sode? Kiekvienam ateina savas laikas? Subręsta - ir nukrenta nuo šakos? Pradedi skirti, kuris alyvinis, kuris saldinis, o kuris rūgštus antaninis (65 psl.)

Kažkur yra žodžių namai. Jie ten gyvena ir laukia, kol bus pakviesti. Užrašytieji jau nebegali grįžti atgal. Truputį net gaila jų nelaisvės, lyg būtum skraidantį uždaręs į narvelį. Bet paleisti atgal dar gailiau. Antrą kartą nebeatskris (73 psl.)

Yra daugybė mažų darbų, kuriems anksčiau neturėjau laiko, vis stumdamas juos nuo savęs, vis atidėdamas kitam kartui, o to kito  karto kaip nebuvo, taip nebuvo. Todėl mažųjų darbų susikaupė tiek, kad net pradėjo bauginti: jau nebespėsiu!... jau nebeįveiksiu!...Veik - ir įveiksi. Nepalik kitiems išeidamas kaip kokių šiukšlių pakrūmėj. Jos rodo, kad tavo čia būta, bet būta netvarkingo ir neprotingo. Susirink viską ir išsinešk, šitaip padarysi daugiau vietos pasiliekantiems (123 psl.)

Mes laikini - gyvybė amžina. Ar tai mus paguodžia? Kai ką - taip, kai ko - ne, bet dažniausiai tokios mintys šiaip trumpam ateina į galvą ir dingsta. Nedrįstam jų išgalvoti iki galo. Mums atrodo, kad gyventi - tai veikti, dirbti, judėti, spurdėti, o kad ramiai galvoti - ne. Tik patys protingiausi supranta, kad pirmiausia - mintys, paskui - visa kita. Jas užrašo, sudeda į knygas, bet kiek lieka neužrašytų!.. (125 psl.)

Kiek žmonių - tiek ir atminčių. Kiekvienam savoji. Už aukso kalnus nesutiktume jomis apsikeisti. Mūsų atmintyje gyvena mūsų dvasia, ten jos namai (128 psl.)

Ar mes patys pasirenkam daiktus, ar daiktai pasišaukia mus? Ne tik daiktai. Ką - muzika, ką - paišymas, ką - žmonių žodžiai, kaip mane. Nežinau, kodėl taip yra, bet yra. Juk visa tai ir vadinasi "žmogaus pašaukimas". Pašaukė - ir eini, ir nebegali sustoti, ir eisi, kol pavargusios kojos pagaliau išsities ant lentos (134 psl.)

Tarmė - lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno, mes jų net nejaučiam. O bendrinė kalba - visai kas kita. Tai jau kelnės ir švarkas, kuriais būtina apsivilkti <...> (141 psl.)

Dievas ar likimas paskyrė mums gyventi pačią geriausią, gražiausią, nuostabiausią žemę. Nedidelį jos plotelį, užtat kokį! Nėra čia nei rūsčių kalnų su amžinų ledynų kepurėmis, nei karščio išdegintų dykumų, neatūžia cunamiai ir taifūnai, viską šluojantys sau nuo kelio, nežinom, kas yra amžinas įšalas ar tropinės liūtys. Geroji Kažkieno ranka paklojo mums gyventi net ne lygią žemę - minkščiausią kilimą su žaliomis pievomis, mėlynais ežerais, įaudė žydras upių gijas, tamsesnius miškų raštus, nudažė besikeičiančiomis keturių metų laikų spalvomis, kad visi galėtume matyti ir džiaugtis (144 psl.)

Kur turėjo slėptis kalbos dvasia, kai viešumoje jau niekur nebebuvo jai vietos? Ji nuėjo į tarmes, į šnektas, į pratarmes, ten jai buvo saugu. Ten jai ir dabar saugiausia (146 psl.)

Tėvynėj darkosi valdančioji kiaulicija, o gimtojoj kalboj - reklamų davėjai (151 psl.)

Jeigu aš įmesiu kaimynui į miegamąjį prieš savaitę suvažinėtą katę, ar mane baus, išsiaiškinę, kas įmetė? Baus. O jei įmesiu į kalbą pastipusią žiurkę, kurios dvoką paskui uostys tūkstančiai?.. Turėtų bausti. <...> O taip niekada nebus, nes to nebus niekada. Čia Lietuva, čia virš kalvų mums žiurkėm lyja ant galvų. Jei nesat dar paralyžiuoti, laisvai sau galit išvažiuoti. Juk tiek pasaulyje šalių, kur daug mažiau tėra kvailių (152 psl.)

Dalykai, kurių negalime įvardyti žodžiais, baugina. Tačiau ir tarp žodžių, kurių prasmės nesuprantam, jaučiamės nejaukiai. Kaip svečiuose, kur nėra nė vieno pažįstamo. Tik savo gimtojoj kalboj pasijuntam kaip namie, čia šilta ir gera, čia katinas trinasi į koją. O visokie ten tarptautiniai žodžiai, mokslo terminai, vaistų pavadinimai,- velnias žino, kas jie tokie! Įsileisti ar neįsileisti kaip kokius valkatas, pasibeldusius į duris? Maža kas šlaistosi po svietą!.. (157 psl.)

Tarmėse niekas nesuka sau galvos, kad pasakys ne tą žodį, kad pasakys ne taip. Žodis pasisako pats, lyg alsuote išsialsuoja. Ten jis lengvas kaip pūkas, o bendrinėj kalboj - jau iš galvos trauktas. Kartais net ilgai raukant kaktą, gerai nebeatsimenant, kur pasidėjai (161 psl.)

Klysk, žmogau! Didžiausia tavo klaida yra klaidos baimė. Kas taip pasakė? Manau, pats Ponas Dievas. Kartu ir palaimino visus klysti drįstančius (169 psl.)

Dieve, kaip skauda širdį, kai naujasis lietuvis mindo kojomis gimtąjį žodį!.. Toks menkas pasijunti, toks pažemintas, tegalintis tik paimti tą žodį ant rankų, prispausti prie širdies ir glostyti. Glostyti, tikėdamasis, kad nuo šito jis dar kaip nors atsigaus, kad pasijus vėl mylimas ir reikalingas (174 psl.)

***********************************************************************************

Wm. Paul Young TROBELĖ



<...> jeigu bent vienas dalykas yra svarbus, vadinasi, viskas yra svarbu. Tu pats esi svarbus, todėl viskas, ką darai, taip pat yra svarbu. Kaskart, kai tu atleidi, pasaulis pasikeičia; kaskart, kai ištiesi ranką ir palieti širdį ar prisilieti prie kieno nors gyvenimo, pasaulis pasikeičia; visais gerumo ar tarnystės atvejais, nesvarbu, matoma tai ar ne, įgyvendinami mano tikslai - ir pasaulis tampa kitoks.

Gyvenimui reikia laiko ir daug meilės. (105 psl.)

***********************************************************************************
Jean-Christophe Grangé SIELŲ MIŠKAS



Moteriška meilė – vienintelė sritis, kur kiaušiniai deda vištas...

Mirtis mums suteikia visas teises. Manoma, kad jai artinantis mes imame gailėtis. Norime apsivalyti. Bet viskas būna priešingai. Sendami pastebime, kas visi įsitikinimai, visi klausimai lieka neatsakyti. Ir būna aišku tik viena: mes supūsime. Neturėsime antro šanso. Taigi mes išduodame savo žmonas, sulaužome visas priesaikas. Ir po truputį viską sau atleidžiame. (123 psl.)

Tokia yra tikroji gimdymo esmė. Kai siela tampa kūnu... (126 psl.)

- Sielvartas rodomas ne tik ašaromis.
- O ašaros nebūtinai reiškia sielvartą. (218 psl.)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą