Metai: 2011
Puslapiai: 376.
Knyga nuosava.
Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.
Aš vertinu: 2/3
(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)
Įspūdžiai...
Apie ką - religinis fanatizmas, kalėjimo kasdienybė, krikščionių šeima musulmonų pasaulyje.
Didelio įspūdžio knyga nepaliko. Tiesiog skaitant kyla abejonių, ar čia tikrai 16 metų paauglės mintys. Rašytoja, būdama vyresnio amžiaus, rašė, ką ji išgyveno šešiolikos. Tai autobiografija, ne išgalvota istorija, todėl vietomis norėjosi pasakyti "netikiu".
Didelio įspūdžio knyga nepaliko. Tiesiog skaitant kyla abejonių, ar čia tikrai 16 metų paauglės mintys. Rašytoja, būdama vyresnio amžiaus, rašė, ką ji išgyveno šešiolikos. Tai autobiografija, ne išgalvota istorija, todėl vietomis norėjosi pasakyti "netikiu".
Anotacija:
Šešiolikmetė Marina suimama dėl abejotinų priežasčių ir nuvežama į Eviną, žymųjį Teherano kalėjimą. Jos gyvenimas pasikeičia negrįžtamai. Mergina tardoma, kankinama ir galiausiai nuteisiama mirties bausme. Paskutinę akimirką vienas kalėjimo tardytojų, pasinaudojęs savo tėvo pažintimi su garsiuoju ajatola Chomeiniu, išgelbsti ją nuo šaulių būrio kulkų, bet už tai pareikalauja stulbinančios kainos: tekėti už jo ir atsiversti į islamą (Marina kilusi iš krikščionių šeimos). Dvejus metus ji kali kaip slapta jo nuotaka, vildamasi, kad vieną dieną pavyks sugrįžti namo ir išsivaduoti nuo siaubingų prisiminimų apie šį niūrų ir nežmonišką kalėjimą.
Pastaruosius du dešimtmečius Kanadoje gyvenanti politinė pabėgėlė iranietė Marina Nemat tik visai neseniai, po ilgų tylėjimo metų, ryžosi pateikti skaitytojams šią autobiografinę knygą apie savo išgyvenimus Chomeinio valdomoje tėvynėje. Teherano kalinė – tai sukrečiantis pasakojimas apie neįtikėtiną moters drąsą siaubo akivaizdoje ir jos laisvės siekį, o kartu ir autentiškas šaltinis apie nepaprasto likimo, turtingą istoriją turinčią valstybę, jos kultūros bei politikos ypatybes.
Jaučiausi išsekusi. Kampe gulėjo keletas suvyniotų kareiviškų antklodžių. Pasitiesiau jas ant grindų ir atsiguliau. Kameros sienos buvo šviesiai gelsvos spalvos, bet dažai vietomis buvo apsilupę ir iš po jų matėsi tinkas. Likę dažai buvo nučiupinėti, ant sienų buvo matyti daugybė pirštų atspaudų, keistų riebaluotų įvairiausių formų bei dydžių ženklų ir keletas rusvai raudonos spalvos dėmių, kurios, kaip supratau, buvo kraujo. Čia buvo prirašyta daug žodžių ir skaičių, kurių dauguma atrodė neįskaitomi. Pirštais liečiau visus tuos raižinius, tarsi jie būtų užrašyti Brailio raštu. Vienoje vietoje buvo parašyta: „Širina Hašemi, 1982 m. sausio 5 d. Ar kas nors mane girdi?“
Ji klausė: „Ar kas nors mane girdi?“ Ne, Širina, mūsų niekas negirdi. Mes čia vieni.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą