2016 m. birželio 30 d., ketvirtadienis

Simon Beckett ĮRAŠYTA KAULUOSE

Leidėjas: Tyto alba
Metai: 2012
Puslapiai: 376.
Knyga elektroninė.
Pažintis: 4 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 3/3
(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

 
Antrąją knygą perskaičiau paskutinę, pagaliau visos siužeto spragelės užpildytos. Mano nuomone, "Įrašyta kauluose" geriausia iš viso autoriaus knygų ketvertuko. Jei tik pasirodys naujas romanas, skaitysiu nedvejodama. Rekomenduoju.
  

Anotacija:

Teismo medikas Deividas Hanteris jau buvo netoli namų, kai jį sustabdė telefono skambutis. Runoje, vienoje iš Hebridų salų toli Atlanto vandenyne, rastas lavonas. Atvykęs į audrų purtomą salą, teismo medikas susiduria su sunkiu nusikaltimu. Beveik visiškai suanglėjęs lavonas rastas senoje lūšnelėje; vietos policijos pajėgos linksta tai laikyti nelaimingu atsitikimu, tačiau Deividas tuo netiki. Tirdamas gaisravietę, jis padaro išvadą, kad auka buvo nužudyta. Padėtis tampa dar grėsmingesnė, kai audra atskiria salą nuo išorinio pasaulio, pastiprinimas neatvyksta, o velniška ugnis įsiplieskia vėl. Tai reiškia tik viena: žudikas tyko saloje ir teismo medikas privalo jį rasti, kol dar ne per vėlu.„Įrašyta kauluose” – pašėlusios įtampos kupinas detektyvas, sudarytas iš klasikinių komponentų: apibrėžtas galimų įtariamųjų ratas, visus be perstojo įtarinėjantys salos gyventojai ir daugybė versijų, todėl autoriui pavyksta klastingai vedžioti skaitytoją už nosies. Įtampa auga sulig kiekvienu puslapiu, žiaurumas neslūgsta, knyga kupina nejaukių paslapčių, kurios apgaubia tyrėją tarsi kokonas.

2016 m. birželio 20 d., pirmadienis

Simon Beckett KAPO ŠAUKSMAS

Leidėjas: Tyto alba
Metai: 2013
Puslapiai: 376.
Knyga nuosava.
Pažintis: 3 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 2/3
(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

 
Retai taip būna, kad aš tiksliai žinau, ką skaityti, o ne dvejoju apsikrovusi knygomis. Taigi, Beckett'as toliau. Šįkart susižavėjimas nuosaikesnis. Nelabai įtikino leisgyvių herojų šliaužiojimas katakombose, bet iš principo knyga patiko. Kol skaičiau, kitos netgi nepaėmiau pavartyti :)
  

Anotacija:

Simon Beckett (Saimonas Beketas; g. 1968 m.) – britų autorius, iš kuklaus muzikanto ir reporterio virtęs detektyvų rašytoju ir iškart tapęs labai populiarus. Jo detektyvai iš serijos apie Deividą Hanterį užkariavo visą Europą, visa serija išversta į daugiau nei 27 kalbas, o pagrindinis veikėjas kriminalistas atrodo tarsi nužengęs iš filmo „CSI Niujorkas“. „Kapo šauksmas“ – ketvirtoji ir kol kas paskutinė serijos knyga. Grįžtame į praeitį, kai teismo medicinos ekspertas Deividas Hanteris dar džiaugėsi laimingu gyvenimu su savo šeima. Trys merginos dingsta be žinios. Bute žiauriai nužudoma ketvirtoji – nebylė – mergina. Krauju pasruvęs nusikaltėlis kvatodamas pasprunka. Jis – ne bet kas, o Džonatanas Monkas, žagintojas ir žudikas maniakas, sėjantis siaubą visame Dartmure. Sulaikytas jis atsisako nurodyti, kur užkasė kūnus. Deivido Hanterio pastangos taip pat lieka bevaisės. Atrodo, viskas taip ir nugrims į užmarštį. Tačiau po aštuonerių metų viskas netikėtai prasideda iš naujo, tik kur kas siaubingiau: Monkui pavyksta pasprukti iš kalėjimo, ir visus apima neaprašoma panika. Nužudytų merginų lavonai ima byloti iš po žemės, Deividas Hanteris pabando sustabdyti žudiką, bet pasirodo, kad rūke paskendusiame Dartmure žiaurusis Monkas jaučiasi tarsi žuvis vandeny…
„Kapo šauksmas“ – kankinančios įtampos pilnas detektyvas, nei įtaiga, nei siužeto posūkiais nenusileidžiantis kitoms Deivido Hanterio serijos knygoms.

2016 m. birželio 14 d., antradienis

Simon Beckett MIRUSIŲJŲ ŠNABŽDESIAI

Leidėjas: Tyto alba
Metai: 2013
Puslapiai: 368.
Knyga nuosava.
Pažintis: 2 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 3/3
(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

 
Pirmoji serijos knyga apie kriminalistą Deividą Hanterį "Mirties chemija" nesudomino, todėl kitas knygas ilgai marinavau lentynoje. Bet užteko tik paimti pavartyti ir aš dingau :) Ir nors po pirmos knygos pradėjau skaityti trečiąją, tai nė kiek netrukdė. Žinoma, jaučiau siužeto sprageles, autorius vietomis nuklysdavo į prisiminimus to, ko dar neskaičiau, bet tai  žadino smalsumą, ragino greičiau skaityti ir griebti naują dalį. Man patiko.
  

Anotacija:

Bet net negyva ir numesta oda išsaugo pėdsakus, bylojančius apie tai, kokia ji buvo. Net dabar ji gali daug ką papasakoti ir slėpti ne vieną paslaptį.
Aišku, jei moki ieškoti.
Simon Beckett (Saimonas Beketas; g. 1968 m.) – britų autorius, iš kuklaus muzikanto ir reporterio virtęs detektyvų rašytoju ir iškart tapęs labai populiarus. „Mirties chemija” („Tyto alba“), pirmasis jo detektyvas iš serijos apie Deividą Hanterį, užkariavo visą Europą, visa serija išversta į daugiau nei 27 kalbas, o pagrindinis veikėjas kriminalistas atrodo tarsi nužengęs iš filmo „CSI Niujorkas”. „Mirusiųjų šnabždesiai“ – trečioji serijos knyga.
Iš tiesų Deividas Hanteris tenorėjo truputėlio ramybės. Todėl kai buvęs dėstytojas Tomas Libermanas jį pakvietė į JAV, Tenesio valstijoje įsikūrusį garsųjį Lavonų ūkį, jis noriai išvyko, tikėdamasis atitrūkti nuo kasdienių problemų ir daugiau laiko skirti profesiniam tobulėjmui. Tačiau tučtuojau paaiškėja, kad kūnų irimą tiriančiame institute jo laukia kankinanti užduotis: Libermanas prašo pagalbos, tiriant stipriai suirusį nužudymo aukos kūną. Ir čia prasideda problemos: mirties priežastis neaiški, mirties laiko neįmanoma nustatyti, ant lavono odos randami keisti pirštų atspaudai... Neįmanoma identifikuoti net ir nužudytojo asmenybės. Nei lavonas, nei nusikaltimo vieta neatrodo taip, kaip turėtų. Tarsi tik to ir betrūktų – atsiranda ir daugiau aukų. Libermanas ir Hanteris ima suprasti, kad žudikas su jais žaidžia, siekdamas tik jam vienam težinomo tikslo. Tačiau jie net neįtaria, kad patys atsidūrė mirtiname pavojuje...
„Mirusiųjų šnabždesiai“ – įtampos ir šiurpių nuojautų kupinas detektyvas, nei įtaigumu, nei siužeto posūkiais nenusileidžiantis „Mirtis chemijai“ ir „Įrašyta kauluose“. 


2016 m. birželio 5 d., sekmadienis

Marina Nemat TEHERANO KALINĖ

Leidėjas: Baltos lankos
Metai: 2011
Puslapiai: 376.
Knyga nuosava.
Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 2/3
(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

 
Apie ką - religinis fanatizmas, kalėjimo kasdienybė, krikščionių šeima musulmonų pasaulyje.
Didelio įspūdžio knyga nepaliko. Tiesiog skaitant kyla abejonių, ar čia tikrai 16 metų paauglės mintys.   Rašytoja, būdama vyresnio amžiaus, rašė, ką ji išgyveno šešiolikos. Tai autobiografija, ne išgalvota istorija, todėl vietomis norėjosi pasakyti "netikiu".
 
 

Anotacija:

Šešiolikmetė Marina suimama dėl abejotinų priežasčių ir nuvežama į Eviną, žymųjį Teherano kalėjimą. Jos gyvenimas pasikeičia negrįžtamai. Mergina tardoma, kankinama ir galiausiai nuteisiama mirties bausme. Paskutinę akimirką vienas kalėjimo tardytojų, pasinaudojęs savo tėvo pažintimi su garsiuoju ajatola Chomeiniu, išgelbsti ją nuo šaulių būrio kulkų, bet už tai pareikalauja stulbinančios kainos: tekėti už jo ir atsiversti į islamą (Marina kilusi iš krikščionių šeimos). Dvejus metus ji kali kaip slapta jo nuotaka, vildamasi, kad vieną dieną pavyks sugrįžti namo ir išsivaduoti nuo siaubingų prisiminimų apie šį niūrų ir nežmonišką kalėjimą.
 
Pastaruosius du dešimtmečius Kanadoje gyvenanti politinė pabėgėlė iranietė Marina Nemat tik visai neseniai, po ilgų tylėjimo metų, ryžosi pateikti skaitytojams šią autobiografinę knygą apie savo išgyvenimus Chomeinio valdomoje tėvynėje. Teherano kalinė – tai sukrečiantis pasakojimas apie neįtikėtiną moters drąsą siaubo akivaizdoje ir jos laisvės siekį, o kartu ir autentiškas šaltinis apie nepaprasto likimo, turtingą istoriją turinčią valstybę, jos kultūros bei politikos ypatybes. 
 
Jaučiausi išsekusi. Kampe gulėjo keletas suvyniotų kareiviškų antklodžių. Pasitiesiau jas ant grindų ir atsiguliau. Kameros sienos buvo šviesiai gelsvos spalvos, bet dažai vietomis buvo apsilupę ir iš po jų matėsi tinkas. Likę dažai buvo nučiupinėti, ant sienų buvo matyti daugybė pirštų atspaudų, keistų riebaluotų įvairiausių formų bei dydžių ženklų ir keletas rusvai raudonos spalvos dėmių, kurios, kaip supratau, buvo kraujo. Čia buvo prirašyta daug žodžių ir skaičių, kurių dauguma atrodė neįskaitomi. Pirštais liečiau visus tuos raižinius, tarsi jie būtų užrašyti Brailio raštu. Vienoje vietoje buvo parašyta: „Širina Hašemi, 1982 m. sausio 5 d. Ar kas nors mane girdi?“ 
Ji klausė: „Ar kas nors mane girdi?“ Ne, Širina, mūsų niekas negirdi. Mes čia vieni.