Hugh Howey ŠACHTA * PAMAINA * DULKĖS

Leidėjas: Alma littera

Metai: 2016, 2016, 2017

Puslapiai: 544, 520, 400.

Knygos elektroninės, iš bibliotekos.

Pažintis: 3 skaitytos autoriaus knygos.

Aš vertinu: 3/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Mėgstu postapokaliptines istorijas, todėl trilogija tiesiog negalėjo nepatikti. Nors namuose kalnai dar neskaitytų knygų, nusibeldžiau ir užsirašiau į biblioteką dėl trečiosios knygos. Tiesiog negalėjau atidėti gero laiko :) Vietomis nuobodoka, vietomis neįtikinama, bet o kur kitaip? Bendras įspūdis labai geras.

Anotacija:

„Šachta“ – Ką darytum, jei pasaulis taptų negyvenamas? Ir jei žmonijai liktų vienintelis prieglobstis po žeme? O tu pats netikėtai gautum teisę spręsti – ką išgelbėti, o ką – pražudyti?

Didžiulis miestas iš šimtas keturiasdešimt keturių lygių slūgso giliai žemėje. Su išoriniu pasauliu šią milžinišką šachtą sieja tik didžiuliai ekranai, kuriuose veriasi filmavimo kamerų fiksuojami vaizdai. Kadaise žemės paviršiuje buvo miestai, virė gyvenimas. Dabar ten – tik nuolaužos ir griuvėsiai. Ir nė vieno žmogaus – jie visi po žeme, šachtoje. Uždarame pasaulyje, kuriame viešpatauja griežtos taisyklės, paslaptys, melas ir baimė. Niekas nebeprisimena, koks įvykis žmoniją privertė apsigyventi po žeme, kaip ir niekas nežino, kas iš tikrųjų dabar valdo visų jų gyvenimą. Išgyventi čia gali tik aklai ir besąlygiškai paklusdamas sistemai. Už svajones, klausimus ir bandymus maištauti baudžiama vienintele bausme – mirtimi. Dauguma nuolankiai paklūsta. Tačiau ne visi. Alison kadaise išdrįso pažeisti šachtos taisykles. Trečiųjų jos dingimo metinių išvakarėse patį didžiausią šachtos tabu sulaužyti ryžtasi ir jos vyras šerifas Holstonas. Tačiau jis nė nenutuokia, kad šis jo sprendimas bus lemtingas ne tik jam, bet ir visam šachtos gyvenimui...

Vienas kitą vejantys įvykiai, sudėtingi santykiai, meilė ir pasirinkimai, su kuriais susiduria žmonės, ekstremalių sąlygų įkalinti uždaroje erdvėje ir priversti rasti būdą gyventi ir išgyventi kartu. Ši knyga – daugiau nei tiesiog dėmesį prikaustanti istorija, tai žvilgsnis į pačią žmogiškumo esmę.

 

„Pamaina“ – labai laukta bestselerio „Šachta“ priešistorė. Šachtos pradžių pradžia. Pirmoji jos gyventojų pamaina ir prisiminimai, kurie persekios vėlesnes kartas. Bet kas įvyko prieš tai? Kas ir kodėl žmoniją nubloškė į šachtą – didžiulį miestą, slūgsantį giliai po žeme?

2049-aisiais gyvenimas Žemėje vis dar toks, kokį jį pažįstame ir mes. Laikas bėga kaip bėgęs. Bet tik nedidelė grupelė išrinktųjų žino, kad su kiekviena nauja diena žmonijai jo lieka vis mažiau. Bręsta neatšaukiama katastrofa. Ir saujelė tai žinančių pasaulio galingųjų mėgina jai pasiruošti. Jie nieko nenujaučiančios žmonijos gyvenimą pamažu pasuka tuo keliu, kuriuo nebebus galima grįžti atgal. Jis žmones nuves į susinaikinimą, o tuos, kurie liks gyvi, amžiams įkalins po žeme. Kam ir kodėl naudingas šis planas? Ar būsimieji šachtos gyventojai turės nors menkiausią galimybę jį pakeisti?

 

„Dulkės“ – trečioji ir paskutinė trilogijos dalis. Milžiniškame požeminiame mieste įkalintų žmonių istorija artėja prie pabaigos. Tiesą žino tik saujelė išrinktųjų, tačiau ore tvyranti grėsmės nuojauta persmelkia visus.

Gyvenimas po žeme sukurtas ant paslapčių ir melagysčių pagrindo. 18-os šachtos merė Džuljeta supranta savo protėvių tikslą, tačiau nepritaria jų pasirinktoms priemonėms. Ji pasiryžusi sužinoti tiesą ir ją atskleisti visiems požemių gyventojams.

Pirmoje šachtoje iš dirbtinio miego pažadinamas vienas iš požeminio pasaulio architektų – senatorius Polas Turmanas. Sukrėstas ir nusivylęs savo kūrinio evoliucija senatorius nutaria imtis ryžtingų ir žiaurių priemonių. Dabar didžiausiu Džuljetos priešu tampa laikas. Ar ji sugebės užkirsti kelią senatoriaus planams ir pakeisti požeminio pasaulio gyventojų likimą?

Kokia bus pabaiga? Ar žmonijos likučiams pavyks nugalėti savo demonus ir sukurti naują, laimingesnę visuomenę? Ar viršų paims bjauriausios žmogiškos ydos, vedančios į su(si)naikinimą? 



Romualdas Granauskas RŪKAS VIRŠ SLĖNIŲ

Leidėjas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Metai: 2016

Puslapiai: 276

Knyga nuosava.

Pažintis: 4 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 3/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Nei vieno nereikalingo žodžio, nei vienos raidės veltui. Viskas taiklu, gilu ir tiesiai į širdį. Negaliu nerekomenduoti :)
 




 

Anotacija:

Neišsipildžiusios meilės romanas

Neišsipildžiusios meilės romanas su charakteringais vyro ir moters paveikslais, jaunystės ir brandos džiaugsmais ir praradimais, jaudinančiomis likimų linijomis, įspūdingomis įvykių ir žodžių sąšaukomis. Laikas – nuo prieškario iki šių dienų – vaizduojamas tiek, kiek jis paliečia tikrą žmonių gyvenimą. Ir šviesų, ir tragišką.
„Įvairių šalių knygų gyvenimo apžvalgininkai jau kelinti metai tvirtina, kad skaitytojus vėl traukia žmonių likimo istorijos: papasakok man ką nors svarbaus, ir tegul tas pasakojimas mane jaudina. Ar toks dabar yra ir lietuvių skaitytojas? O šis romanas – tikrai toks. Su žmogaus gyvenimu nuo – iki, su lemtinga meile, charakteringais vyro ir moters atvaizdais. Laikas – nuo prieškario iki šių dienų – vaizduojamas tik tiek, kiek jis paliečia romano žmones. Paprasti tai žmonės. Tartum taip iš įpročio reikėtų sakyti. Bet yra romanas, ir jie jau nėra paprasti. Talentingo pasakotojo apdovanoti polėkiais ir kritimais, jausmais ir apmąstymais, sūkuringais priešybių verpetais. Priešybių apkabinimas – tai išmintis ir menas. Varnėnas, tupintis ant likimo kirvio, į jo pražiotą snapelį šviečiantis saulės spindulys“ – Valentinas Sventickas.

Kanelės

Mėgstu kaneles. Kelis kartus nesėkmingai bandžiau iškepti pati. bet paskutinis kartas pasiteisino :) Receptą sužvejojau Facebook'e, grupėje Gaminam, skanaujam skelbė Kristina Ikasalaite. Pritaikiau sau ir štai - pagaliau yra lauktas rezultatas :)

***

Reikės:

0,5 l pieno;
50 gr. sviesto;
2 kiaušinių;
2 kiaušinių trynių;
100 gr. miltų;
250 gr. cukraus (nebūtinai tiek daug);
2 šaukštai balto romo (nebūtinai);
kelių lašelių vanilės esencijos;
žiupsnelio druskos;
trupučio rudojo cukraus.

***

* Pieną ir sviestą sudedam į vieną puodą, užverdam.
* Miltus sumaišome su cukrumi ir druska. Cukraus man pasirodė per daug, todėl kartą dėjau 200 gr. cukraus, kitą kartą - apie 150 gr. Ir tiek užteko.
* Kiaušinius ir papildomus trynius suplakam plakikliu. Į kiaušinių masę įmaišome miltų ir cukraus mišinį, tada, po truputį, pilame pravėsusį pieną su sviestu. Maišome iki tol, kol neliks jokių gumuliukų. Gausime labai skystą tešlą. Tokia ir turi būti.
* Pačioje pabaigoje įmaišome romą ir vanilę. Romo neturėjau, bet, mano manymu, tai neįtakojo kanelių skonio. Dubenį apdengiame maistine plėvele ir per naktį paliekame šaldytuve.
* Kitą dieną į kanelių formeles įberiame truputį rudojo cukraus (mano formelės silikoninės). Dar kartą išmaišome tešlą ir pilame ją į formeles (patogiausia iš kokio nors indo su piltuvėliu, nes tešla labai skysta). Aš nepilu sulig formelių kraštais, palieku vietos, nes kanelės kepdamos "auga".
* Pašauname į orkaitę, įkaitintą iki 230 laipsnių. Kepame 10-15 minučių, tada sumažiname temperatūrą iki 180 laipsnių ir dar kepame 45 minutes, kol viršus paruduoja.
* Iš numatyto kiekio tešlos išeina apie 50 mažučių kanelių. Ačiū Kristina Ikasalaite ir skanaus:)
 

Andrius Černauskas PRAGARO AMBULATORIJA

Leidėjas: Tyto alba

Metai: 2016

Puslapiai: 265

Knyga nuosava.

Pažintis: 1 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Nuomonė apie knygą keitėsi beskaitant. Iš pradžių galvojau, kuo autorius laiko savo skaitytojus? Ta auditorijos pusė, kuriai knyga išties būtų naudinga, niekada jos nepirks, jei išvis skaito. Visgi neabejotinas pliusas tame, kad dar kartą perskaityta/ pakartota, kad ir žinoma tiesa, randa atgarsį - priverčia susimastyti, o gal net imtis realių veiksmų, nukreiptų savo sveikatos gerinimo link. Rekomenduoju :)
 
 

Anotacija:

„Pragaro ambulatorija" – knyga apie Skubiosios pagalbos skyrių. Vietą, į kurią niekas nenori patekti. Vietą, kurioje gyvenimas verda dieną ir naktį. Vietą, iš kurios galite išeiti džiūgaudamas, kad viskas gerai ir diagnozė ne tokia baisi, kaip atrodė, arba sulinkęs po gąsdinančios žinios našta. Ten kraujas, aimanos, nuogąstavimai, įsivaizduojamos ir tikros ligos, lūžiai... Ir gydytojai.
Skubioji medicina – viena arčiausiai žmogaus esančių sričių. Pragaro ambulatorijoje staiga ir ne savo noru gali atsidurti kiekvienas. Todėl ši knyga – ne tik pasakojimas apie tai, kaip viskas vyksta Skubiosios pagalbos skyriuje, bet ir ramių, išmintingų patarimų rinkinys. Skaitydami sužinosite, ko reikėtų tikėtis atvykstant į SPS, ką sakyti jus priėmusiam gydytojui, kaip elgtis ir galiausiai – kada reikėtų tenai važiuoti, o kada bėda nėra tokia rimta ir galima kreiptis į savo šeimos gydytoją.
Andrius Černauskas sako: "Ši knyga – tai pradžiamokslis banalių tiesų, kurias turėtų žinoti ir objektyviai vertinti kiekvienas. Skaitykite atsargiai ir atsakingai, tekste yra vietų, į kurias reikės įsiskaityti ir tinkamai suprasti. Tai kūrinys su kurio tiesomis galite sutikti ne visada, galite ir nepritarti man, nes kai kuriuos dalykus galbūt aprašiau per švelniai ar per šiurkščiai. Knygos tikslas - praplėsti jūsų elementaraus medicininio išprusimo ir suvokimo ribas, jus pralinksminti, nes pagaliau gana gyventi vien blogomis emocijomis."
Pragaro ambulatorijos kasdienybė gydytojo akimis. Patikėkite, tai įdomiau už bet kurį romaną.

Lisa Genova TA PATI ALISA

Leidėjas: Alma littera

Metai: 2014

Puslapiai: 280

Knyga elektroninė.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Skaičiau ir laukiau to įspūdžio, tos emocijos, kurią man žadėjo knygą jau perskaičiusieji. Kad naktį prabudus darysiu atminties pratimus, kad nejučia pradėsiu sekti, ar atsimenu dalykus. Bet istorija tiek giliai manęs nepalietė. Nepaisant to, knyga įdomi, tikroviška, jausminga ir lengvai skaitoma. Laikas su ja neprailgs.

Anotacija:

Įsivaizduokite, visi jūsų prisiminimai – geri ir blogi, skausmingi ir įkvepiantys – pamažu ima trintis iš atminties, o jūs nieko negalite padaryti, kad juos išsaugotumėte...

Alisa Hauland džiaugiasi savo gyvenimu, kurį taip uoliai kūrė: padarė stulbinančią mokslininkės karjerą, užaugino tris vaikus, puikiai sutaria su vyru, turi gražius namus. Tačiau artėjant penkiasdešimtmečiui staiga vis dažniau pasijunta išsiblaškiusi ir užmarši. Iš pradžių ji viską suverčia nuovargiui ir stresui. Tačiau, netikėtai pasiklydusi iki smulkmenų pažįstamame savo namų kvartale, nutaria kreiptis į gydytojus ir išgirsta baisią diagnozę – jai Alcheimerio ligos pradžia. Ligai pamažu trinant atmintį ir įgūdžius, atimant darbą ir savastį, moteris bus priversta iš naujo dėlioti byrantį pasaulį, įvertinti santykius su vyru ir vaikais, išmokti gyventi šia akimirka ir atrasti, kad ji – kai kas daugiau, nei tai, ką prisimena...

Knygos autorė Lisa Genova yra neurologijos mokslų daktarė ir Amerikos nacionalinės Alcheimerio asociacijos svetainės tinklaraštininkė. „Ta pati Alisa“ sulaukė Amerikos nacionalinės Alcheimerio asociacijos pripažinimo ir didžiulio visuomenės palaikymo. Tačiau knyga svarbi ne tik susidūrusiems su šia liga. Joje keliami klausimai apie gyvenimo prasmę, žmogaus tapatybę ir savastį, santykius su artimaisiais – aktualūs kiekvienam. Kas mums liktų, jei iš mūsų būtų atimta mūsų praeitis?

Irena Buivydaitė KITAPUS VEIDRODŽIO

Leidėjas: Alma littera

Metai: 2013

Puslapiai: 352

Knyga nuosava.

Pažintis: 10 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Nors siužetas gali pasirodyti lengvas ir naivokas, bet man visada malonu paimti I. Buivydaitės knygą į rankas. Ne išimtis ir šis romanas. Tai įrodo jau 10 perskaitytų autorės knygų. Žinau, ko galiu iš autorės tikėtis - moteriška istorija be įmantrių psichologinių išvedžiojimų. Skaitai ir ilsiesi:)


 

Anotacija:

Knygos herojė Inga, kuriai gyvenime nelabai sekasi, susikūrė sau užuoglaudą Veidrodžio šalyje. Ten ji Ingrida – garsi pianistė, grakšti šokėja, išmintinga psichologė, – žodžiu, viskas, kaip tik gali būti svajonių pasaulyje, kur įmanoma pamilti pirmąkart sutiktą žmogų.
O tikrovėje Inga – verslininko žmona, dviejų puikių vaikų motina, amžinai ujama anytos, kam, būdama prasčiokė, suviliojo jos sūnų.
Inga iš visų jėgų kursto šeimos namų židinį, dirba nemėgstamą darbą anytos užuolaidų salone ir baigia pamiršti psichologijos mokslą, kurį studijavo. Tačiau atsiradus varžovei ir įvykus skyryboms, Ingos gyvenimas ima keistis...
O kas būtų, jei jos svajonių gyvenimas taptų realybe? Ar jis vis dar būtų toks pat tobulas?
 
Šio mano romano herojė Inga, kaip ir šimtai moterų, gyvenančių šalia mūsų, turi savo slaptą svajonių pasaulį, apie kurį niekas nežino, – Veidrodžio šalį, į kurią bėga, kai pavargsta besisukdama monotoniškame kasdienybės rate.
Kodėl jai to reikia? Pasak tos man mielos išgalvotos moters: „Ar yra žemėje žmogus, galintis prisipažinti esąs visiškai, beatodairiškai laimingas, niekada nenorėjęs nieko keisti?” Tikriausiai visi norėtume ką nors pakeisti savo kasdienybėje, kažkam ištarti lemtingus žodžius, taip ir likusius užgniaužtus tuščių ambicijų surakintų lūpų, bet jau per vėlu... Lieka tik apgailestauti: O, jei būtų galima pakartoti tą epizodą, pervaidinti kitaip... Bet tikrovėje tai neįmanoma. Todėl ir svajojame...
Ingos susikurtame paraleliniame pasaulyje viskas šaunu. Bet jei išgalvotas pasaulis taptų realybe? Ar jis vis dar būtų toks pat tobulas?
Mano knygos herojė Inga sako: „Turėčiau būti nebloga rašytoja, jei tik išdrįsčiau savo fantaziją perkelti ant popieriaus“. Skirtingai nuo jos, aš išdrįsau. Romanai – tai kitas mano pasaulis. Narpliodama herojų likimus, aš pati pabėgu nuo savo kasdienybės, susilieju su išgalvota heroje, jaučiu ir mąstau kaip ji. Ir ... mano gyvenimas tampa daug įdomesnis.
Tačiau noriu juo dalintis. Jei pavyksta įtraukti į išgalvotą pasaulį savo skaitytojus, jei moterys gyvena kartu su mano herojėmis, liūdi ir džiaugiasi su jomis, trumpam pamiršta tikrus rūpesčius, patiki laiminga pabaiga, užvertusios knygą šypsosi ir kurį laiką vis dar gyvena gražesniame pasaulyje, jaučiuosi laiminga.
Nes toks ir yra mano tikslas – suteikti jums truputėlį laimės.
Irena Buivydaitė

Jean-Christophe Grange LIMBŲ PRIESAIKA

Leidėjas: Baltos lankos

Metai: 2011

Puslapiai: 716

Knyga nuosava.

Pažintis: 6 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 3/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Man visos Grange knygos geros, visos istorijos įtraukiančios, mažiau ar daugiau. Ši iš tų daugiau. Lai neatbaido knygos apimtis, gero detektyvo turi būti daug:)

Anotacija:

Kriminalinės brigados majoras Matas Diurėjus priblokštas: geriausias jo draugas Lukas Subeira guli reanimacijos skyriuje ištiktas komos. Jo kūnas buvo ištrauktas iš upės be smurto žymių. Kas tai, savižudybė ar nelaimingas atsitikimas? Mato atmintyje iškyla metai, praleisti su Luku katalikiškame koledže, ir vienas keisčiausių draugo bruožų – jo aistra velniui... Lukas svajojo tapti kunigu, bet pasirinko policininko karjerą, verždamasis kautis su velniu jo stichijoje... Luko namuose Matas aptinka daugybę segtuvų su „velnio darbų“ nuotraukomis: Čečėnija, Alžyras, Jeruzalė, Ruanda, Aušvicas... Kodėl Lukas rinko tokias baisybes? Matas mėgina išsiaiškinti, kas nutiko jo draugui. Kokias bylas Lukas tyrė? Eidamas jo pėdsakais, Matas susiduria su rafinuota laikrodininkės Silvi Simoni egzekucija. Nukankintos moters kūnas rastas buvusio vienuolyno parke. Be to, prieš daugelį metų šulinyje buvo nuskandinta Silvi aštuonmetė duktė Manona... Kaip šios žmogžudystės susijusios su Luku ir... su velniu? Kaip ir kituose Lietuvoje jau spėjusiuose išgarsėti trileriuose, šiame pasakojime Jeanas-Christophe’as Grangé  prikausto skaitytojo dėmesį žiauriomis, mistinėmis intrigomis, daugybe išradingai supintų veiksmo linijų, vedančių prie netikėtos, nenuspėjamos atomazgos.