Aleksandr Solženicyn VĖŽININKŲ KORPUSAS

Leidėjas: Žara

Metai: 2009
Puslapiai: 512

Knyga elektroninė.

Pažintis: 1 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 5/5

Įspūdžiai...

Vikipedija apie autorių:  1941 m. spalio mėnesį buvo mobilizuotas, praėjo visą karą, buvo apdovanotas keliais ordinais. 1945 m. vasario 9 d. buvo areštuotas už aštrius antistaliniškus pasisakymus asmeniniuose laiškuose savo vaikystės draugui N. Vitkievičiui. Tų pačių metų birželio 27 d. buvo nuteistas aštuoneriems metams pataisos darbų lagerio. Nuo 1953 m. buvo „visam gyvenimui“ ištremtas į Kok-Tereko aūlą (Džambusko sritis, Kazachstanas), Taškente du kartus gydytas nuo vėžio.
Šie autoriaus biografijos faktai vienaip ar kitaip atsispindi ir kūrinyje. Nelieki abejingu. Net jeigu ir stengiesi neimti visko giliai į širdį. Viskas labai įtaigu. Skaitant šoka vaizduotė ir apima jausmas, lyg žiūrėtum seną tarybinį filmą. Aišku, aprašomos aplinkos, o ne idėjinio konteksto prasme.
  

Anotacija:

 

„Vėžininkų korpusas“ – tai žmogiškų vertybių patikra. Sąžinės sąskaita. Dvasingumo ir materialumo lygio matuoklis. Akistata su savimi ir savo gyvenimu. Nuoširdus žvilgsnis į savo egzistenciją. Supurtantis elektrošokas. Pažadinantis šaltas dušas. Atgaivinantis ir pamaloninantis prisikėlimas. Gyvenimui. 

Apysakos „Vėžininkų korpusas“ veiksmas sutelktas kuklioje klinikoje, kuri yra Vidurinėje Azijoje, imperijos pakraštyje, ir čia tarsi vandens laše atsispindi milžiniškos šalies gyvenimas, paspalvintas šiek tiek feodališko nacionalinio savitumo.

Vėžys, mistiškiausia iš visų grėsmingų sunkių ligų, lengvai įstumia žmogų į situaciją prie mirties slenksčio, kai žmogus priverstas peržiūrėti ir įvertinti visą savo gyvenimą.

 Aleksandras Solženicynas (1918 – 2008) – žymiausias XX amžiaus rusų rašytojas, publicistas, poetas, istorikas, visuomenės veikėjas, Nobelio literatūros premijos laureatas (1970). Politinis kalinys, disidentas, demaskavęs sovietinę santvarką bei sovietų valdžią.

  

Michael Robotham AMNEZIJA

Leidėjas: Tyto alba

Metai: 2014
Puslapiai: 424

Knyga elektroninė.

Pažintis: 2 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 2/5

Įspūdžiai...

Knyga tikrai skaitoma, bet man nebuvo labai įdomu. Kažko trūko, greičiausiai tai visgi ne mano rašytojas. Džo dalyvavo minimaliai, pagrindinio veikėjo Ruizo neprisijaukinau. Žinoma, skaičiau ir perskaičiau, bet be pasimėgavimo.

 

Anotacija:

 

“Amnezija ” – antrasis iš nusikaltimų, į kuriuos įsivelia Džo O’Loflinas. Tačiau šio detektyvo pagrindinis veikėjas – Ruizas. Vos nenuskendęs Temzėje, išgelbėtas jis aštuonias dienas guli ištiktas komos. Atgavęs sąmonę, su siaubu supranta, kad vienintelis dalykas, likęs atmintyje – mergaitės fotografija: mažoji Mika, pagrobta prieš trejus metus ir nuo tada laikoma mirusia. Labai intriguojantis siužetas. Kiekviena knyga skirta nagrinėti vis kito tipo nusikaltimams, nusikaltimai ir žiaurūs, ir paslaptingi. Ypač patrauklus psichoterapeutas O‘Loflinas, vis įsitraukiantis į nusikaltimų aiškinimą. Detektyvai tapo bestseleriais daugybėje pasaulio šalių.

Michael Robotham (Maiklas Robotamas, g. 1960 m.) – Australijoje gyvenantis detektyvų autorius. Ilgą laiką dirbo Londone Sunday Times, Daily Telegraph, Tatler žurnalistu, vėliau ėmė rašyti įtraukiančius psichologinius trilerius apie psichoterapeutą Džo O’Lofliną, kurie iš karto sulaukė tarptautinio pasisekimo. “Amnezija” – antroji byla, kurioje vėl sutinkame sarkastišką ir intelektualų Džo O’Lofliną, vieną žymiausių Londono psichoterapeutų, kurio gyvenimą ir karjerą temdo Parkinsono liga. Šįkart į pirmą planą iškyla detektyvas inspektorius Ruizas. Vos nenuskendęs Temzėje, išgelbėtas jis aštuonias dienas guli ištiktas komos. Atgavęs sąmonę, su siaubu supranta, kad pastarųjų savaičių įvykių jis visiškai neprisimena. Vienintelis dalykas, likęs atmintyje – mergaitės fotografija: mažoji Mika, pagrobta prieš trejus metus ir nuo tada laikoma mirusia. Bet ar tikrai? Tai klasikinis psichologinis trileris apie keistų prisiminimų nuotrupas, nuolatinį nerimą dėl vaiko likimo ir netikrumą: kai nežinai, ką dar baisaus esi pamiršęs. Inspektorius Ruizas ir psichoterapeutas Džo O’Loflinas vėl klaidžioja žmogaus prigimties labirintuose, gelbėdami gyvybes.

Anita Amirrezvani GĖLIŲ KRAUJAS

Leidėjas: Alma littera

Metai: 2013
Puslapiai: 424

Knyga elektroninė.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 5/5

Įspūdžiai...

Įstabaus grožio knyga. Ir pasakojamos istorijos, ir kalbos prasme. Dažnai skaitau kelias knygas vienu metu ir būna, kad paimu į rankas tokią, prieš kurią kitos nublanksta ir susigėdusios ilsisi :) "Gėlių kraujas" yra tokia.
Super. Rekomenduoju.

Anotacija:

Anita  Amirrezvani – lietuvių, iraniečių ir amerikiečių kilmės autorė. Ji devynerius metus rašė „Gėlių kraują“, tačiau ne veltui. Romanas iškart tapo tarptautiniu bestseleriu daugiau kaip 22 pasaulio šalyse. „Gėlių kraujas“ dukart nominuotas prestižiniams apdovanojimams – 2008 m. Orange Prize ir Boeke Prize.

Anita Amirrezvani subtiliai audžia šią prabangią sakmę apie moters sumanumą ir tvirtybę XVII a. Persijoje.

Margaret Flanagan

Graži istorija apie gyvenimą, meilę, pasiaukojimą ir garbę. Skaityti nepaprastai malonu. Pradėjus neįmanoma atsitraukti. Bent jau aš nepajėgiau.

Down Mosher

Romano puslapiuose atgyja XVII a. Persija: tarsi iš pasakos nužengia miestas, jo turgūs, lindynės ir prabangūs namai. Tai laikas, kai klestėjo kultūra ir prietarai, laikas, kai moterims nebuvo leidžiama gyventi savarankiškai. Netikėtai mirus mylimam tėvui, anksti dūžta keturiolikmetės mergaitės viltys ištekėti. Ji tampa tarnaite pas turtingą dėdę, nuostabių šacho kilimų kūrėją. Dėdė padeda jai perprasti puikiųjų kilimų amatą, meną ir verslą. Nors mergina priversta priimti visiškai nepageidautiną laikinų vedybų sutartį, tačiau atsiskleidžia jos gabumai piešti ir kurti. Tviskėte tviskantį pasakojimą puošia su siužetu susipinančios Irano liaudies pasakos ir įstabaus persiškų kilimų meno elementų gausa. Istorija sumegzta taip pat išmoningai, kaip ir merginos audžiami kilimai. Romano tekstas žavi poetiškais vaizdiniais ir kupinais gyvybės personažais.

Michael Robotham ĮTARIAMASIS

Leidėjas: Tyto Alba

Metai: 2014
Puslapiai: 431

Knyga elektroninė.

Pažintis: 1 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 3/5

Įspūdžiai...

Skaičiau labai gerų atsiliepimų apie psichoterapeuto Džo O'Loflino bylų seriją. Ir, iš tiesų, tai visai neblogas trileris. Nors pradžioje man buvo kiek per daug psichologijos ir aprašymų, bet sulig antra dalimi prasidėjo veiksmas ir situacija pasitaisė. Ir kuo toliau, tuo įdomiau. Plačiau čia.

Anotacija:

– Ką darytum, jei įtartum, kad pacientas galėjo padaryti nusikaltimą?

Michael Robotham (Maiklas Robotemas, g. 1960 m.) – Australijoje gyvenantis detektyvų autorius. Ilgą laiką dirbo Londone Sunday Times, Daily Telegraph, Tatler žurnalistu, vėliau ėmė rašyti įtraukiančius psichologinius trilerius apie Džo O’Lofliną, iš karto sulaukusius tarptautinio pasisekimo. Šiuo metu autorius su žmona ir trimis dukterimis gyvena Avalone, Australijoje.

“Įtariamasis” – pirmoji iš Džo O’Loflino bylų. Džo – vienas žymiausių Londono psichoterapeutų. Gyvenimas puikus: mylinti žmona, aštuonmetė dukra, sėkmingai susiklosčiusi karjera. Tačiau situaciją temdo progresuojanti Parkinsono liga ir kai kurie klientai. Pavyzdžiui, agresyvus slapukautojas Bobis Moranas, kuriam vis pavyksta rafinuotai manipuliuoti psichoterapeutu prieš pastarojo valią. Atliekant nužudytos jaunos merginos kūno ekspertizę, O’Lofliną apninka nerimą keliantis įtarimas: aukos sužalojimai atitinka žiaurias Morano fantazijas, kurių jis priverstas klausytis per psichoterapijos seansus. Be to, O’Laughlinas pažinojo auką ir anksčiau, bet dėl tam tikrų priežasčių policijai to pasakyti jis negali: tenka meluoti, ir tas melas tampa pirmu žingsniu į spąstus, iš kurių ištrūkti, regisi, nėra jokios galimybės…

“Įtariamasis” – klasikinis psichologinis trileris, kurio pagrindiniai veikėjai – psichoterapeutas Džo O’Loflinas ir detektyvas Ruizas – gyvena įtampos kupiną gyvenimą. Vienas – klaidžiuose žmogaus psichikos, kitas – tamsių Londono gatvių labirintuose. 

Nika Lubitsch SEPTINTOJI DIENA

Leidėjas: Alma littera

Metai: 2013
Puslapiai: 172

Knyga nuosava.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 3/5

Įspūdžiai...

Vienkartinis detektyvas, kuris greitai užsimirš. Prisėdus aprašyti įspūdžius apie knygą, suvokiau, kad galvoje tuščia. Jokių emocijų, nei šilta, nei šalta, kad perskaičiau. Ir tas keista, nes skaitėsi gerai, stovint kamščiuose, todėl ir transporto spūstys neprailgo :) 

Anotacija:

Sibilė kaltinama nusikaltimu, kurio nepadarė. Palikta vyro, ji galvojo apie kerštą, tačiau žudyti neketino. Deja, policija turi nenuginčijamų įkalčių: jos kambaryje rastas kruvinas peilis ir krauju aptaškyti drabužiai.

Teismo procesas trunka septynias dienas. Sibilę gina patyręs advokatas vyro draugas, su kuriuo Sibilė anksčiau artimai  bendravo. Byla plačiai nušviečiama ir žurnalistų, kurie jai, buvusiai didelės įmonės spaudos atstovei, puikiai pažįstami. Spauda mėgaujasi nuosmukiu moters, pasiekusios karjeros aukštumų, gyvenusios pasiturimą gyvenimą su žinomu advokatu.

Sėdėdama kaltinamųjų suole, Sibilė dažnai grįžta į praeitį, į, regis, idealų gyvenimą su Michaeliu, jų pažinties akimirkas, sėkmingą karjerą, aprūpintą buitį ir ilgai lauktą kūdikį... Ją vis kankina klausimas, ar iš tiesų vyras išdavė ir kodėl taip staiga gyvenimas pakrypo visai kita linkme. Ar ji galėjo nužudyti afekto būsenos? O gal nusikaltimą galima paaiškinti kitaip?

Septintąją proceso dieną Sibilei skelbiamas nuosprendis. Moteris netikėtai supranta, kas yra tikrasis nusikaltėlis. Tik tai dar reikia įrodyti.

„Septintoji diena“ kelis mėnesius Vokietijoje buvo perkamiausių elektroninių knygų viršūnėje, jos autorė Nika Lubitsch paskelbta sėkmingiausia 2012 metų elektroninių knygų autore, o Vokietijos spauda ją titulavo „elektroninių knygų karaliene“. Skaitytojų pageidavimu šis neįprastas ir netikėtai pasibaigiantis detektyvas išleistas kaip popierinė knyga, pagal ją ruošiamasi kurti filmą.

Rūta Mataitytė GUNDA

Leidėjas: Alma littera

Metai: 2015
Puslapiai: 392

Knyga nuosava.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 4/5

Įspūdžiai...

Herojė Gunda pasirodė naivi, beatodairiška, kartais isteriška :) meniška siela. Siužetas nieko nenarplioja, skaitydamas nelauki atomazgos, tiesiog plauki per pasakojimą, mėgaudamasi kalba ir vaizdingais palyginimais. Malonu buvo skaityti.

Anotacija:

„Gunda“ – trečiasis Rūtos Mataitytės romanas (pirmieji – „Svajonė apie sniegą“, 2013; „Laiškai“, 2013).

Romano pagrindinė veikėja Gunda trumpam išvyksta į Oslą vieną semestrą studijuoti norvegų kalbos, tačiau viskas susiklosto taip, kad lieka svetur kur kas ilgiau. Keleri knygoje pasakojami metai atskleidžia didžiules permainas merginos gyvenime – per neilgą laiko tarpą visiškai pasikeičia jos gyvenimo aplinkybės, supantys žmonės, dėl to keičiasi ir bręsta ji pati. Tai istorija apie klaidžiojimus, nerimą, namų ilgesį, pažinimą, tikėjimą ir meilę, apie bandymą įsikibti į naujas galimybes, pritapti svetimame krašte. Tačiau Gundos istorija baigiasi laimingai.

Romanas pateikia ir daugybę kitų istorijų, kurias Gunda, kaip vertėja, patiria studijuodama ir dirbdama, – tai susitikimai su kaltinamaisiais teisme, su įkalintaisiais, su vaikus praradusiais tėvais, su žuvusiųjų artimaisiais, jų advokatais, policija. Šios svetimos istorijos, regis, užpildo Gundos kasdienybę nepalikdamos erdvės asmeniniam gyvenimui. Ji kenčia, abejoja, blaškosi. Kyla klausimas, kiek gali atlaikyti žmogus, kiek sutalpins merginos širdis? Ir kuri istorija vis dėlto svarbesnė – sava ar svetima?

„Čia, stotyje, kaskart pajuntu nenusakomą pilnatvę – kelionės pilnatvę, kurią su pasimėgavimu geriu judėdama iš dienos į dieną. Visos istorijos svetimos, bet kelionės juk mano.“
„Vertėjas yra vamzdis, kuriuo teka žodžiai: įteka viena kalba, o išteka kita... Turime būti nepastebimi. Kuo mažiau vertėjas matomas, tuo jis geresnis. Vertėjas neturi savo nuomonės, neturi ilgalaikės atminties, neturi savo balso, savo jausmų, savo minčių. Mes – nulis, niekas, mūsų nėra. Kalba, kalba, kalba – vienintelis vertėjo turtas... Tesame mažytė jungtis, padedanti dviem kalboms rasti vienai kitą.“

Tortas iš trijų ingredientų

Lengvai pagaminamas skanus desertas. Tarp mano pažįstamų taip pat tapo populiarus. Ačiū Kristinai už receptą.

***

Reikės:

4 didesnių bananų
400 gr. 30 procentų grietinės
400 gr. meduolių

***

Torto skardoje trupiname dalį meduolių, dengiame grietine, klojame bananų skiltelėmis. Kartojame antrą sluoksnį ir užbaigiame meduolių trupiniais. Dedame į šaldytuvą, kad susistovėtų. Meduoliai geriau neglazūruoti, kad lengviau susigertų grietinė.
Paprasčiau nei paprasta :)