Lisa Genova TA PATI ALISA

Leidėjas: Alma littera

Metai: 2014

Puslapiai: 280

Knyga elektroninė.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Skaičiau ir laukiau to įspūdžio, tos emocijos, kurią man žadėjo knygą jau perskaičiusieji. Kad naktį prabudus darysiu atminties pratimus, kad nejučia pradėsiu sekti, ar atsimenu dalykus. Bet istorija tiek giliai manęs nepalietė. Nepaisant to, knyga įdomi, tikroviška, jausminga ir lengvai skaitoma. Laikas su ja neprailgs.

Anotacija:

Įsivaizduokite, visi jūsų prisiminimai – geri ir blogi, skausmingi ir įkvepiantys – pamažu ima trintis iš atminties, o jūs nieko negalite padaryti, kad juos išsaugotumėte...

Alisa Hauland džiaugiasi savo gyvenimu, kurį taip uoliai kūrė: padarė stulbinančią mokslininkės karjerą, užaugino tris vaikus, puikiai sutaria su vyru, turi gražius namus. Tačiau artėjant penkiasdešimtmečiui staiga vis dažniau pasijunta išsiblaškiusi ir užmarši. Iš pradžių ji viską suverčia nuovargiui ir stresui. Tačiau, netikėtai pasiklydusi iki smulkmenų pažįstamame savo namų kvartale, nutaria kreiptis į gydytojus ir išgirsta baisią diagnozę – jai Alcheimerio ligos pradžia. Ligai pamažu trinant atmintį ir įgūdžius, atimant darbą ir savastį, moteris bus priversta iš naujo dėlioti byrantį pasaulį, įvertinti santykius su vyru ir vaikais, išmokti gyventi šia akimirka ir atrasti, kad ji – kai kas daugiau, nei tai, ką prisimena...

Knygos autorė Lisa Genova yra neurologijos mokslų daktarė ir Amerikos nacionalinės Alcheimerio asociacijos svetainės tinklaraštininkė. „Ta pati Alisa“ sulaukė Amerikos nacionalinės Alcheimerio asociacijos pripažinimo ir didžiulio visuomenės palaikymo. Tačiau knyga svarbi ne tik susidūrusiems su šia liga. Joje keliami klausimai apie gyvenimo prasmę, žmogaus tapatybę ir savastį, santykius su artimaisiais – aktualūs kiekvienam. Kas mums liktų, jei iš mūsų būtų atimta mūsų praeitis?

Irena Buivydaitė KITAPUS VEIDRODŽIO

Leidėjas: Alma littera

Metai: 2013

Puslapiai: 352

Knyga nuosava.

Pažintis: 10 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Nors siužetas gali pasirodyti lengvas ir naivokas, bet man visada malonu paimti I. Buivydaitės knygą į rankas. Ne išimtis ir šis romanas. Tai įrodo jau 10 perskaitytų autorės knygų. Žinau, ko galiu iš autorės tikėtis - moteriška istorija be įmantrių psichologinių išvedžiojimų. Skaitai ir ilsiesi:)


 

Anotacija:

Knygos herojė Inga, kuriai gyvenime nelabai sekasi, susikūrė sau užuoglaudą Veidrodžio šalyje. Ten ji Ingrida – garsi pianistė, grakšti šokėja, išmintinga psichologė, – žodžiu, viskas, kaip tik gali būti svajonių pasaulyje, kur įmanoma pamilti pirmąkart sutiktą žmogų.
O tikrovėje Inga – verslininko žmona, dviejų puikių vaikų motina, amžinai ujama anytos, kam, būdama prasčiokė, suviliojo jos sūnų.
Inga iš visų jėgų kursto šeimos namų židinį, dirba nemėgstamą darbą anytos užuolaidų salone ir baigia pamiršti psichologijos mokslą, kurį studijavo. Tačiau atsiradus varžovei ir įvykus skyryboms, Ingos gyvenimas ima keistis...
O kas būtų, jei jos svajonių gyvenimas taptų realybe? Ar jis vis dar būtų toks pat tobulas?
 
Šio mano romano herojė Inga, kaip ir šimtai moterų, gyvenančių šalia mūsų, turi savo slaptą svajonių pasaulį, apie kurį niekas nežino, – Veidrodžio šalį, į kurią bėga, kai pavargsta besisukdama monotoniškame kasdienybės rate.
Kodėl jai to reikia? Pasak tos man mielos išgalvotos moters: „Ar yra žemėje žmogus, galintis prisipažinti esąs visiškai, beatodairiškai laimingas, niekada nenorėjęs nieko keisti?” Tikriausiai visi norėtume ką nors pakeisti savo kasdienybėje, kažkam ištarti lemtingus žodžius, taip ir likusius užgniaužtus tuščių ambicijų surakintų lūpų, bet jau per vėlu... Lieka tik apgailestauti: O, jei būtų galima pakartoti tą epizodą, pervaidinti kitaip... Bet tikrovėje tai neįmanoma. Todėl ir svajojame...
Ingos susikurtame paraleliniame pasaulyje viskas šaunu. Bet jei išgalvotas pasaulis taptų realybe? Ar jis vis dar būtų toks pat tobulas?
Mano knygos herojė Inga sako: „Turėčiau būti nebloga rašytoja, jei tik išdrįsčiau savo fantaziją perkelti ant popieriaus“. Skirtingai nuo jos, aš išdrįsau. Romanai – tai kitas mano pasaulis. Narpliodama herojų likimus, aš pati pabėgu nuo savo kasdienybės, susilieju su išgalvota heroje, jaučiu ir mąstau kaip ji. Ir ... mano gyvenimas tampa daug įdomesnis.
Tačiau noriu juo dalintis. Jei pavyksta įtraukti į išgalvotą pasaulį savo skaitytojus, jei moterys gyvena kartu su mano herojėmis, liūdi ir džiaugiasi su jomis, trumpam pamiršta tikrus rūpesčius, patiki laiminga pabaiga, užvertusios knygą šypsosi ir kurį laiką vis dar gyvena gražesniame pasaulyje, jaučiuosi laiminga.
Nes toks ir yra mano tikslas – suteikti jums truputėlį laimės.
Irena Buivydaitė

Jean-Christophe Grange LIMBŲ PRIESAIKA

Leidėjas: Baltos lankos

Metai: 2011

Puslapiai: 716

Knyga nuosava.

Pažintis: 6 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 3/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Man visos Grange knygos geros, visos istorijos įtraukiančios, mažiau ar daugiau. Ši iš tų daugiau. Lai neatbaido knygos apimtis, gero detektyvo turi būti daug:)

Anotacija:

Kriminalinės brigados majoras Matas Diurėjus priblokštas: geriausias jo draugas Lukas Subeira guli reanimacijos skyriuje ištiktas komos. Jo kūnas buvo ištrauktas iš upės be smurto žymių. Kas tai, savižudybė ar nelaimingas atsitikimas? Mato atmintyje iškyla metai, praleisti su Luku katalikiškame koledže, ir vienas keisčiausių draugo bruožų – jo aistra velniui... Lukas svajojo tapti kunigu, bet pasirinko policininko karjerą, verždamasis kautis su velniu jo stichijoje... Luko namuose Matas aptinka daugybę segtuvų su „velnio darbų“ nuotraukomis: Čečėnija, Alžyras, Jeruzalė, Ruanda, Aušvicas... Kodėl Lukas rinko tokias baisybes? Matas mėgina išsiaiškinti, kas nutiko jo draugui. Kokias bylas Lukas tyrė? Eidamas jo pėdsakais, Matas susiduria su rafinuota laikrodininkės Silvi Simoni egzekucija. Nukankintos moters kūnas rastas buvusio vienuolyno parke. Be to, prieš daugelį metų šulinyje buvo nuskandinta Silvi aštuonmetė duktė Manona... Kaip šios žmogžudystės susijusios su Luku ir... su velniu? Kaip ir kituose Lietuvoje jau spėjusiuose išgarsėti trileriuose, šiame pasakojime Jeanas-Christophe’as Grangé  prikausto skaitytojo dėmesį žiauriomis, mistinėmis intrigomis, daugybe išradingai supintų veiksmo linijų, vedančių prie netikėtos, nenuspėjamos atomazgos.

Margaret Atwood TARNAITĖS PASAKOJIMAS

Leidėjas: Baltos lankos

Metai: 2012

Puslapiai: 336.

Knyga nuosava.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 3/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Neduok Dieve knygos siužetas virstų realybe. Nepagalvojame, kokia trapi yra laisvė rinktis, nes ją turime ir nejaučiame, kad kasdien naudojamės net smulkmenose - pasirinkdami, ką rengtis, valgyti, kur eiti, su kuo bendrauti, su kuo - ne ir pan. Nežiūrint į tai, kada knyga parašyta, istorija yra aktuali ir šiais laikais. Galima būtų įžiūrėti įvairias potekstes - moters vieta islame, lytinė diskriminacija ar pan.,  bet aš skaitydama mėgavausi tiesiog gera fantastine istorija. Labai patiko.
 

Anotacija:

"Mums taip stovint dviguboje eilėje, atsidaro durys ir įeina dar dvi moterys raudonomis suknelėmis ir baltais Tarnaičių sparneliais. Viena iš jų jau galudienė, pilvas pergalingai pūpso iš po plataus drabužio. Patalpoje sujudimas, murmesys, atodūsiai; nejučia pasukame galvas, begėdiškai atvirai stebeilijame. Net pirštų galiukai dilgsi, taip maga ją paliesti. Ji mums tarsi stebuklas, pavydo ir geismo objektas, mes trokštame jos. Ji – vėliava kalno viršūnėje – mes dar galime tai padaryti. Mes taip pat galime būti išganytos."

Netolima ateitis. Gileado respublika.
Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis. Bet dabar visa tai jau praeitis...

Margaret Atwood (gim. 1939 m.) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūrinį apdovanojimą, o 2000 m. už romaną Aklasis žudikas pelnė prestižinę „Man Booker“ premiją. Romanas Tarnaitės istorija laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių, jis kritikų lyginamas su George’o Orwello 1984-aisiais ir Aldouso Huxley’io Puikiu nauju pasauliu.

Andrė Eivaitė VALSTYBĖS TARNAUTOJOS DIENORAŠTIS

Leidėjas: Tyto alba

Metai: 2016

Puslapiai: 263.

Knyga elektroninė.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

 

Skaičiau ir kikenau, ir ašaras iš juoko braukiau:) Labai lengva knyga, eilinis siužetas, visiškai nieko ypatingo joje, bet tik tam, kas nedirbęs valstybės tarnyboje. Sveika perskaityti valstybės tarnautojams ir pamatyti save iš šalies. Aš radau nemažai paralelių su savo "įstaiga":)

 

 

Anotacija:

  

Andrė Eivaitė, skaitytojams jau pažįstama iš knygų „Naktis prekybos centre“ ir „Kontora“, gyvena ir kuria Vilniuje. Autorė ne tik rašo, bet ir dirba valstybinėje įstaigoje, tad puikiai pažįsta biurokratijos džiungles bei kovų dėl išlikimo jose taisykles. „Valstybės tarnautojos dienoraštis“ kaip tik apie tai.

Sveiki atvykę į valstybinę įstaigą!
Vietą, kurioje draugai ir priešai greitai keičiasi vaidmenimis.
Vietą, kur motyvacija, iniciatyva ir saviraiška yra tik punktai, išvardyti CV.
Vietą, kur subordinacija ir vidaus tvarkos taisyklės yra svarbesnės už bet kokias gyvenimiškas aplinkybes.
Vietą, kurioje brūkšnelio ilgis yra mėnesio svarstymų, konsultacijų, susirašinėjimų ir posėdžių tema.
Vietą, kurioje amžiams sustingsta renovacija.
Vietą, kuri gali būti labai romantiška, nes meilė aplanko ir valstybės tarnautojus…
 „Valstybės tarnautojos dienoraštis“ – įtraukiantis nuotaikingas pasakojimas apie pirmuosius karjeristės Gabrielės darbo metus. Per juos ji ne tik sparčiai kyla karjeros laiptais, išradingai apeidama visas kliūtis, bet ir išmoksta ne vieną gyvenimo pamoką.

 

John Katzenbach PAMIŠĖLIO ISTORIJA

Leidėjas: Tyto alba

Metai: 2006

Puslapiai: 605.

Knyga elektroninė.

Pažintis: 1 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

 

Mėgstu detektyvus, todėl džiugino, kad manęs dar laukia nemažai šio autoriaus neskaitytų istorijų. Bet, panašu, kad pradėjau ne nuo tos knygos - labai jau ištęsta. Vos ne pusė knygos perskaičiau, kol pagavo tolesnio skaitymo smalsumas. Suprantu, kad ir pats knygos pavadinimas nusako, kad veiksmas vyks psichiatrinėje ligoninėje, bet pasakojimas kliedinčio pamišėlio lūpomis - ne kažką.

Anotacija:

 

Vienas atsiminimas atrodo esąs tvirtas kaip akmuo, o jau kitas toks nerealus, lyg migla virš upės. Tai yra viena pagrindinių problemų, kai esi išprotėjęs: tu nesi niekuo tikras.
Prieš dvidešimt metų Francis Petrelis į psichatrijos kliniką pateko ne savo valia. Klinika po kurio laiko buvo uždaryta dėl paslaptingų žmogžudysčių serijos, o balsai, nuolat aidintys Francio galvoje, neduoda jam ramybės iki šiol. Prisimindamas jį traumavusius ir vis dar tebegąsdinančius įvykius, Francis ima pieštuką ir ant savo kambario sienų pradeda aprašinėti šiurpią klinikoje nutikusią dramą.
Kas buvo paslaptingasis Angelas, pasėjęs mirtį ir siaubą tarp pamišėlių? Egzistavo jis iš tiesų – ar  tebuvo Francio vazduotės vaisius? Spalvingi, ryškūs, ilgai atmintyje išliekantys pacientų charakteriai, gydytojas, įsitikinęs savo teisumu, sukrečianti psichiatrijos ligoninės kasdienybė, tapusi gyvenimo norma joje esantiems, prokurorė, siekianti surasti žudiką, kurio buvimu niekas netiki –visa tai kuria sceną, kurioje vyksta įtampos kupinas ir šiurpą keliantis trilerio veiksmas.

Marina Stepnova LAZARIO MOTERYS

Leidėjas: Tyto alba

Metai: 2013

Puslapiai: 392.

Knyga nuosava.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 3/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

 

Dar neteko apie šią knygą perskaityti blogo atsiliepimo. Aš taip pat tokio nepaliksiu, nes knyga, mano akimis, ideali: įdomus siužetas, meistriškai parašyta ir išversta. Priskirčiau geriausių ir įsimintiniausių knygų elitui. Labai rekomenduoju.

 

Anotacija:

 

„Lazario moterys“ – šeimos saga, kurios pagrindinis veikėjas Lazaris Lindtas – našlaitis, turintis tvirtą charakterį ir neįtikėtinai gabus fizikai bei chemijai.. Tačiau Lindtas, sovietinio mokslo šviesulys, tampa ir centrine trijų moterų likimų figūra. Bevaikę Marusią, savo mokytojo ir globėjo žmoną, jis pamilsta ankstyvoje jaunystėje beviltiška, deginančia, anaiptol ne sūnaus ar draugo meile – tačiau ji taip niekada ir neprasiveržia į paviršių. Jaunutę Galiną jis sutinka po karo uždarame mieste kodiniu pavadinimu Enskas, įsimyli iki ausų ir, jėga įsiveržęs į jos gyvenimą, sugriauna jį, pelnydamas tik su pasišlykštėjimu sumišusią neapykantą. Toji neapykanta ilgam aptemdys ne tik Galinos, bet ir visų gyvenimą. Ir tik trečioji Lazario moteris – anūkė Lidočka paveldės senelio genialumą ir sugebės išsiveržti iš kankinamo šeimos scenarijaus, grąžindama ramybės ir meilės galimybę į Lazario Lindto amžiaus pradžioje užvirtą aistrų katilą.