Marguerite Duras MEILUŽIS

Leidėjas: Vaga

Metai: 2013

Puslapiai: 208.

Knyga nuosava.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 2/3
(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Melancholija, egzotika, liūdesys, svaja. Tokiais žodžiais apibūdinčiau knygos nuotaiką. Jei aprašomi jausmai,- lyg pati jaustum, jei gamta,- nori būti ten. Lai nesuklaidina pavadinimas, tai ne apie "atspalvius" :) Lėtu tempu, labai vaizdinga kalba papasakota istorija pateikta prisiminimų trupinėliais apie šeimą, namus ir, žinoma, meilužį:) Rekomenduoju.
 

Anotacija:

"Meilužis" – autobiografinis prancūzų rašytojos Marguerite Duras romanas, 1984 m. pelnęs Goncourt’ų premiją.

Tai pasakojimas apie prancūzaitės ir kinų turčiaus meilę XX a. 4-ojo deš. Indokinijoje (tuometinė Prancūzijos kolonija, dabartinis Vietnamas), kur pati autorė praleido vaikystę. Šviesioje Duras prozoje bunda Saigono priemiesčių paukščiai ir prieškario šmėklos, su vandeninga Mekongo upe srūva pirmąkart herojės patiriama karštligiška aistra, pasiklysdama opiumo rūkyklų rūkuose, Monparnaso poetų būrio reminiscencijose, Šolono mergaičių licėjaus ir pensionato aušroje.

"Į mergaitę fetrine skrybėle šviečia saulė, žaidžianti drumstam upės vandenyje, ji stovi viena denyje, atsirėmusi į turėklus. Nuo vyriškos skrybėlės viskas aplink švyti rožine šviesa. Ši spalva – vienintelė. Rūkeliu aptrauktoje saulėje virš upės, karštymečio saulėje, krantai atrodo tarsi trintuku ištrinti, upė, regis, nuvilnija tiesiai į patį horizontą. Ji teka tyliai, be jokio garso, kaip kraujas gyslose."


 

Romualdas Granauskas ŠVENTŲJŲ GYVENIMAI

Leidėjas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Metai: 2013

Puslapiai: 136

Knyga elektroninė

Pažintis: 3 skaityta autoriaus knyga

Aš vertinu: 3/3
(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

2014 metais Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų išrinkta kūrybingiausia metų knyga. Mano nuomone, verta ir didesnių laurų. Tai ne tos istorijos, kurios, nors ir įdomios, bet "bėgi" per jas iki laukiamos atomazgos. "Šventųjų gyvenimai" "kabina" giliau - pakeičia suvokimą, išgrynina istoriją. Eilinį kartą negalėjau atsitraukti nuo knygos puslapių. Šildo mintis, kad dar turiu lentynoje neskaitytų rašytojo knygų. Labai rekomenduoju. Skaityti Granauską - malonumas.

 

 

Anotacija:

 

Reikšmingi siužetai, raiškūs personažai, gyva kalbos tėkmė su žemaitybių intarpais, autobiografinės patirtys – taigi yra visa, kas traukia skaitytojus. Šventaisiais rašytojas vadina dramatiško laikotarpio žmones, tapusius novelių personažais.

Prozos menas keičia suvokimą, – kad ir kaip buvo sunku, tauta gyveno ir išgyveno. Pereidama tragiškas, groteskiškas, kasdienės buities situacijas, susimąstydama ir nusišypsodama.

Knygos pristatymas 2013 m.

Galina Dauguvietytė DIALOGAI SU SAVIMI

Leidėjas: Tyto alba

Metai: 2010

Puslapiai: 213

Knyga nuosava.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Dažnos knygos siužete yra bent lašelis autoriaus gyvenimo. Bet biografijos dar nesu skaičiusi, netraukdavo. Knyga laukė manęs lentynoje n metų. Kodėl pradėjau skaityti? Pati nežinau. Tiesiog. Įdomios, sąmojingos, pozityviai ir šiuolaikiškai mąstančios moters mintys, su sveiku požiūriu į save ir į aplinkinius. Patiko.

Anotacija:

Trečiojoje knygoje Galina Dauguvietytė – ta pati nesuskaičiuojamų gerbėjų pamilta žavi, sąmojinga, dirbtinio pasipūtimo nepripažįstanti, vidiniu aristokratizmu traukianti asmenybė. Ji niekada nenusimena ir neleidžia nukabinti nosies savo skaitytojams. Ir vis dėlto ši knyga kitokia: „Manau, daug atviresnė negu pirmosios dvi. Joje sudėta tai, apie ką anksčiau nepamąsčiau, neįvertinau.“ Pati Galina taip pat jaučiasi pasikeitusi: „Anksčiau mane žavėjo tėvo, o vėliau ir mano pačios pasiutimas.“ Dabar ji pradeda įvertinti tai, ką gavo iš motinos – aktorės Nelės Vosyliūtės: „Dabar suprantu, kokios aukštos moralės buvo ši žavi ir talentinga moteris. Ji įskiepijo man visa, ką turiu savyje geriausia. Jos dėka neturiu daugeliui moterų būdingo ilgo ir pikto liežuvio.“

Rasa Aškinytė ŽMOGUS, KURIAM NIEKO NEREIKĖJO

Leidėjas: Vaga

Metai: 2013

Puslapiai: 208.

Knyga nuosava.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 2/3
(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Kažkas kokybiškai naujo mano bibliotekoje. Intriguojantis pagrindinis veikėjas. Skaitant vis mąstai, kas su juo ne taip. Apsistojau ties empatijos trūkumu:) Priimtinas humoras ir netikėta pabaiga. Jei reikėtų apibūdinti knygą vienu žodžiu, sakyčiau, keista.  

Anotacija:

Žmogus, kuriam nieko nereikėjo – trečiasis rašytojos Rasos Aškinytės romanas, stilistiškai pratęsiantis rašytojos grožinės kūrybos liniją (pirmas romanas Rūko nesugadinti pasirodė 2009 m., Tyto alba; antrasis – Lengviausias, 2011 m., Vaga). Laimantas Jonušys apie romaną Žmogus, kuriam nieko nereikėjo: „Kaip ir dviejose ankstesnėse autorės knygose, į žmonių santykių kasdienybę čia žvelgiama be sentimentų, bet skvarbiu, analitiniu žvilgsniu. Tai daroma ne moksliškai , o literatūriškai žaismingai. Su kandžia (bet nepikta, veikiau linksma) ironija bandoma kvestionuoti kiekvieną įprastinį santykių judesį, kiekvieną veiksmą ir atoveiksmį – per paradoksus ir šypseną norima parodyti, kad viskas yra ne taip, kaip paviršutiniškai atrodo.“
Autorės kūryba vertinama už originalų stilių, įtikinamus personažus ir gyvenimo siužetus. Be to, „dažnai išlenda Milorado Pavičiaus kūrinių dvasia. {...} Na, o juodasis humoras turėtų patikti kad ir tiems, kurie atmintinai žino Daniilo Charmso kūrybą.“ Audrius Ožalas
 Rasa Aškinytė – humanitarinių mokslų (filosofijos) magistrė, rašo ne tik grožinės literatūros kūrinius, bet ir etikos, filosofijos vadovėlius.
„– Ar tu jauti man bent kruopelytę švelnumo? Jaučiu, kaipgi nejausiu. Kruopelytę jaučiu, švelnumo – ne.“

Karin Fossum BIJANTIS VILKO

Leidėjas: Metodika

Metai: 2012

Puslapiai: 256

Knyga elektroninė.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 1/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Skaitau ne todėl, kad knyga madinga, o tam, kad ji kažkuo praturtintų arba bent jau būtų malonumas skaityt, geros emocijos, šiluma skaitant. Detektyvuose tikiuosi bent jau smalsumą žadinančios įtampos. Nors nusivylimas ir susierzinimas taip pat emocijos :) Popsinis romanas. Maždaug, o buvo taip ir baigėsi niekaip. Knyga apie nieką.

Anotacija:

 

Vieną dieną inspektorius Sejeris susiduria su bene baisiausiu nusikaltimu miestelyje – atokioje miško trobelėje nužudoma vieniša moteris. Vienintelis liudininkas – dvylikametis berniukas, žaidęs miške. Ir kone tuo pat metu iš psichiatrijos ligoninės pabėga Erkis.

Ar šie įvykiai susiję? Gerai supinta intriga įsuka į veiksmo sūkurį ir viena po kitos ima aiškėti detalės, kas iš tiesų nusikaltėlis – beprotis maniakas, pavojingas žudikas ar tik nelaimingai susiklosčiusių aplinkybių auka?

Karin Fossum - garsi norvegų kriminalinių romanų autorė. Rašytojos knygos skaitomos daugiau nei trisdešimtyje pasaulio šalių, autorė ne kartą pripažinta geriausia Norvegijos detektyvų kūrėja. „Bijantis vilko“ - antroji autorės knyga lietuvių kalba.

Jean-Christophe Grange GANDRŲ SKRYDIS

Leidėjas: Baltos lankos

Metai: 2011

Puslapiai: 376

Knyga nuosava.

Pažintis: 5 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Gal jau persisotinau, nes jei jau knyga įtraukia, tai suvisam, kiti darbai ir miegas nueina į antrą planą. Šį kartą buvo kitaip, patiko, įdomu, bet galėjau ir kelias dienas neskaityti, nieko nesidarė. Gal todėl, kad beskaitydama gana greitai supratau kas?, beliko baigti ir išsiaiškinti kodėl? kada? kur? ir kaip? :)

Anotacija:

Istorikas Luji Antiochas, persisotinęs mokslų ir pasiilgęs tikro gyvenimo bei aktyvios veiklos, apsiima vykdyti šveicaro ornitologo Makso Bėmo užduotį: keliauti gandrų migracijos keliais ir išsiaiškinti, kodėl praeitą pavasarį negrįžo jo žieduoti gandrai. Lėktuvų bilietai ir viešbučiai jau užsakyti, bet, dar nespėjęs išvykti, Luji randa ornitologą negyvą muziejaus po atviru dangumi gandralizdyje. Skrodimas parodo, kad Maksui Bėmui kadaise mįslingomis aplinkybėmis buvo persodinta širdis. Luji leidžiasi į ilgą pavojingą kelionę per Rytų Europą iki Turkijos, Izraelio, Centrinės Afrikos Respublikos...

Kas gi įvyko gandrų migracijos kelyje? Ar ornitologas taip aistringai domėjosi gandrais tik iš meilės gamtai? Kas persodino Maksui Bėmui širdį? Ką reiškia sudarkytų kūnų nuotraukos, rastos Makso Bėmo namuose? Ir kaip su visu tuo susijęs paties Luji Antiocho likimas?

Kaip ir kituose kūriniuose, šiame detektyve Jean - Christophe Grangé (Žanas Kristofas Granžė, gim. 1961) prikausto skaitytojo dėmesį mįslingomis intrigomis, daugybe išradingai supintų veiksmo linijų, vedančių prie netikėtos, nenuspėjamos atomazgos.

Pelėsinio sūrio TRIUFELIAI

Vaišinausi neįprasto skonio pikantiškais triufeliais. Jie idealūs dar ir tuo, kad pagaminti juos ypač lengva. Ką ir padariau :)



***

Reikės:

2 šaukštai kakavos
100 gr. juodojo šokolado
100 gr. mėlynojo pelėsinio sūrio



***

• Pelėsinį sūrį smulkiai sutrupiname, formuojame rutuliukus. Tik siūlau  tiesiog suteikti apvalią formą labai nespaudžiant. Aš persistengiau, todėl iš to paties kiekio gavau mažiau triufelių, nei originaliame recepte nurodyta. Padedam į šaldytuvą.
• Sutrupiname šokoladą ir ištirpdome garų vonelėje. Mikrobanginėje svyla :)
• Sūrio rutuliukus voliojame karštame šokolade ir dedame ant sviestinio popieriaus. Apdžiūvus šokoladui galime pakartoti procedūrą, bus storesnis šokolado sluoksnis. Nes lieka daug nesunaudoto.
• Sustingus šokoladui apibarstome triufelius per sietelį  kakava ir dar palaikome šaltai, kad sustingtų. Vėliau pakuojame į popierines formeles arba į skrandį:)

       Super paprastas būdas padaryti mielą staigmeną :)