George Moore ESTERA VOTERS

Leidėjas: Alma Littera

Metai: 1977

Puslapiai: 324.

Knyga nuosava.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Esu didelė T. Dreizerio gerbėja, bet ką daryti, kai viską, ką jis parašęs, esi perskaičiusi. O kažko tokio, to laikmečio pajautimo norisi ir toliau :) Panašu, bet pasakojimai apie lažybas, arklių varžybas ir visokius jų laikymo ir treniravimo niuansus skaitėsi neįdomiai.

Anotacija:

Romanas apie paprastą, iš liaudies kilusią merginą. Čia autorius, jau prityręs literatas, turintis ir nemažą gyvenimo patirtį, vesdamas savo heroję sunkiu gyvenimo keliu, vaizduoja, įvairių Anglijos visuomenės sluoksnių gyvenimą, atskleidžia tamsiąsias įvairių Anglijos visuomenės sluoksnių gyvenimą, atskleidžia tamsiąsias to gyvenimo puses. Kaip T. Hardžio "Tesė d'Erbervilių giminės", "Estera Voters" yra ryškus 19 a. pabaigos ir 20 a. pradžios anglų romano demokratėjimo pavyzdys.

Mary Higgins Clark PRIEŠ IŠTARIANT SUDIE

Leidėjas: Alma Littera

Metai: 2015

Puslapiai: 320

Knyga nuosava.

Pažintis: 3 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 1/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

2015 metų knygų mugės metu knygą gavau dovanų. Ir nors sakoma, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūri, bet koks leidėjas išties gerą knygą dalintų dovanai? Sakyčiau, lengvas detektyvas. Man per lengvas :) Ir per lėkštas.

Anotacija:

Architektas Adamas Kolifas, sumanęs didelį ir nepaprastai pelningą statybų projektą, verslo plano detales su partneriais nusprendžia aptarti prabangioje jachtoje. Bet vos išplaukus, jachtoje nugriaudėja sprogimas.
Ši nelaimė stipriai sukrečia Adamo žmoną Nelę. Prislėgta netekties, ji išgyvena ir didelę kaltę, nes nelaimės rytą rimtai susipyko su vyru ir palinkėjo jam negrįžti namo. Matydama Nelės sielvartą, moters teta pataria susitikti su ekstrasense, kuri sakosi galinti padėti susisiekti su Adamo vėle. Manydama, kad seansai padės išpirkti kaltę ir išsiaiškinti tikrąsias vyro žūties aplinkybes, Nelė sutinka.
Tačiau tai, kas nutinka seansų metu, pažeria daugiau klausimų negu atsakymų.

Padedama to, iš kurio pagalbos sulaukti tikėjosi mažiausiai, Nelė pradeda tyrimą. Tačiau moteris nė nenujaučia, kokias paslaptis išjudino ir koks pavojus jai iškilo... 

Rūta Šepetys TARP PILKŲ DEBESŲ

Leidėjas: Alma Littera

Metai: 2011

Puslapiai: 336.

Knyga elektroninė.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Jau kuris laikas knyga buvo tarp dominančių, bet tik kai pamačiau ją tarp dukrai užduotų skaitinių vasarai, pagaliau perskaičiau. Negi dabar atsiliksiu:) O gavosi taip, kad ir pralenkiau:( Skaitant neapleidžia jausmas, kad knyga orientuota jaunesniam skaitytojui.  Labai trūko stiprios pabaigos ir liko kažkoks neišbaigtumo jausmas. Po šios istorijos pasižadėjau perskaityti ir Dalios Grinkevičiūtės "Lietuviai prie Laptevų jūros". 

Anotacija:

1941-aisiais penkiolikametė Lina rengiasi dailės studijoms, pirmiesiems pasimatymams ir kitokiems vasaros džiaugsmams. Tačiau vieną naktį į namus įsiveržia slaptoji sovietų policija ir sykiu su motina ir broliu išveža Liną į Sibirą. Linos tėtis, atskirtas nuo šeimos, pasiunčiamas mirti kalėjime. Viskas griūva.
Lina narsiai grumiasi už gyvenimą ir prisiekia, jei liks gyva, įamžinti savo šeimos ir tūkstančių kitų panašios lemties žmonių kančias piešiniais ir aprašymais. Rizikuodama gyvybe, ji kuria ir siunčia meninius pranešimus vildamasi, kad šie kaip nors pasieks kalintį tėtį ir duos jam žinią, jog jie - dar gyvi.
Tai ilga ir šiurpi kelionė, tad vien neįtikėtina stiprybė, meilė bei nepalaužiama viltis palaiko Liną ir jos šeimą, padėdamos jiems ištverti dieną po dienos. Tik ar vien meile gali būti gyvas?
„Tarp pilkų debesų" - užburianti istorija, kuri užgniaužia kvapą ir pavergia širdį, atskleisdama įstabią žmogaus dvasios prigimtį.

Simon Beckett ĮRAŠYTA KAULUOSE

Leidėjas: Tyto alba

Metai: 2012

Puslapiai: 376.

Knyga elektroninė.

Pažintis: 4 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 3/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

 

Antrąją knygą perskaičiau paskutinę, pagaliau visos siužeto spragelės užpildytos. Mano nuomone, "Įrašyta kauluose" geriausia iš viso autoriaus knygų ketvertuko. Jei tik pasirodys naujas romanas, skaitysiu nedvejodama. Rekomenduoju.
  

Anotacija:

Teismo medikas Deividas Hanteris jau buvo netoli namų, kai jį sustabdė telefono skambutis. Runoje, vienoje iš Hebridų salų toli Atlanto vandenyne, rastas lavonas. Atvykęs į audrų purtomą salą, teismo medikas susiduria su sunkiu nusikaltimu. Beveik visiškai suanglėjęs lavonas rastas senoje lūšnelėje; vietos policijos pajėgos linksta tai laikyti nelaimingu atsitikimu, tačiau Deividas tuo netiki. Tirdamas gaisravietę, jis padaro išvadą, kad auka buvo nužudyta. Padėtis tampa dar grėsmingesnė, kai audra atskiria salą nuo išorinio pasaulio, pastiprinimas neatvyksta, o velniška ugnis įsiplieskia vėl. Tai reiškia tik viena: žudikas tyko saloje ir teismo medikas privalo jį rasti, kol dar ne per vėlu.„Įrašyta kauluose” – pašėlusios įtampos kupinas detektyvas, sudarytas iš klasikinių komponentų: apibrėžtas galimų įtariamųjų ratas, visus be perstojo įtarinėjantys salos gyventojai ir daugybė versijų, todėl autoriui pavyksta klastingai vedžioti skaitytoją už nosies. Įtampa auga sulig kiekvienu puslapiu, žiaurumas neslūgsta, knyga kupina nejaukių paslapčių, kurios apgaubia tyrėją tarsi kokonas.

Simon Beckett KAPO ŠAUKSMAS

Leidėjas: Tyto alba

Metai: 2013

Puslapiai: 376.

Knyga nuosava.

Pažintis: 3 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

 

Retai taip būna, kad aš tiksliai žinau, ką skaityti, o ne dvejoju apsikrovusi knygomis. Taigi, Beckett'as toliau. Šįkart susižavėjimas nuosaikesnis. Nelabai įtikino leisgyvių herojų šliaužiojimas katakombose, bet iš principo knyga patiko. Kol skaičiau, kitos netgi nepaėmiau pavartyti :)
  

Anotacija:

Simon Beckett (Saimonas Beketas; g. 1968 m.) – britų autorius, iš kuklaus muzikanto ir reporterio virtęs detektyvų rašytoju ir iškart tapęs labai populiarus. Jo detektyvai iš serijos apie Deividą Hanterį užkariavo visą Europą, visa serija išversta į daugiau nei 27 kalbas, o pagrindinis veikėjas kriminalistas atrodo tarsi nužengęs iš filmo „CSI Niujorkas“. „Kapo šauksmas“ – ketvirtoji ir kol kas paskutinė serijos knyga. Grįžtame į praeitį, kai teismo medicinos ekspertas Deividas Hanteris dar džiaugėsi laimingu gyvenimu su savo šeima. Trys merginos dingsta be žinios. Bute žiauriai nužudoma ketvirtoji – nebylė – mergina. Krauju pasruvęs nusikaltėlis kvatodamas pasprunka. Jis – ne bet kas, o Džonatanas Monkas, žagintojas ir žudikas maniakas, sėjantis siaubą visame Dartmure. Sulaikytas jis atsisako nurodyti, kur užkasė kūnus. Deivido Hanterio pastangos taip pat lieka bevaisės. Atrodo, viskas taip ir nugrims į užmarštį. Tačiau po aštuonerių metų viskas netikėtai prasideda iš naujo, tik kur kas siaubingiau: Monkui pavyksta pasprukti iš kalėjimo, ir visus apima neaprašoma panika. Nužudytų merginų lavonai ima byloti iš po žemės, Deividas Hanteris pabando sustabdyti žudiką, bet pasirodo, kad rūke paskendusiame Dartmure žiaurusis Monkas jaučiasi tarsi žuvis vandeny…

„Kapo šauksmas“ – kankinančios įtampos pilnas detektyvas, nei įtaiga, nei siužeto posūkiais nenusileidžiantis kitoms Deivido Hanterio serijos knygoms.

Simon Beckett MIRUSIŲJŲ ŠNABŽDESIAI

Leidėjas: Tyto alba

Metai: 2013

Puslapiai: 368.

Knyga nuosava.

Pažintis: 2 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 3/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

 

Pirmoji serijos knyga apie kriminalistą Deividą Hanterį "Mirties chemija" nesudomino, todėl kitas knygas ilgai marinavau lentynoje. Bet užteko tik paimti pavartyti ir aš dingau :) Ir nors po pirmos knygos pradėjau skaityti trečiąją, tai nė kiek netrukdė. Žinoma, jaučiau siužeto sprageles, autorius vietomis nuklysdavo į prisiminimus to, ko dar neskaičiau, bet tai  žadino smalsumą, ragino greičiau skaityti ir griebti naują dalį. Man patiko.
  

Anotacija:

Bet net negyva ir numesta oda išsaugo pėdsakus, bylojančius apie tai, kokia ji buvo. Net dabar ji gali daug ką papasakoti ir slėpti ne vieną paslaptį.
Aišku, jei moki ieškoti.

Simon Beckett (Saimonas Beketas; g. 1968 m.) – britų autorius, iš kuklaus muzikanto ir reporterio virtęs detektyvų rašytoju ir iškart tapęs labai populiarus. „Mirties chemija” („Tyto alba“), pirmasis jo detektyvas iš serijos apie Deividą Hanterį, užkariavo visą Europą, visa serija išversta į daugiau nei 27 kalbas, o pagrindinis veikėjas kriminalistas atrodo tarsi nužengęs iš filmo „CSI Niujorkas”. „Mirusiųjų šnabždesiai“ – trečioji serijos knyga.

Iš tiesų Deividas Hanteris tenorėjo truputėlio ramybės. Todėl kai buvęs dėstytojas Tomas Libermanas jį pakvietė į JAV, Tenesio valstijoje įsikūrusį garsųjį Lavonų ūkį, jis noriai išvyko, tikėdamasis atitrūkti nuo kasdienių problemų ir daugiau laiko skirti profesiniam tobulėjmui. Tačiau tučtuojau paaiškėja, kad kūnų irimą tiriančiame institute jo laukia kankinanti užduotis: Libermanas prašo pagalbos, tiriant stipriai suirusį nužudymo aukos kūną. Ir čia prasideda problemos: mirties priežastis neaiški, mirties laiko neįmanoma nustatyti, ant lavono odos randami keisti pirštų atspaudai... Neįmanoma identifikuoti net ir nužudytojo asmenybės. Nei lavonas, nei nusikaltimo vieta neatrodo taip, kaip turėtų. Tarsi tik to ir betrūktų – atsiranda ir daugiau aukų. Libermanas ir Hanteris ima suprasti, kad žudikas su jais žaidžia, siekdamas tik jam vienam težinomo tikslo. Tačiau jie net neįtaria, kad patys atsidūrė mirtiname pavojuje...

„Mirusiųjų šnabždesiai“ – įtampos ir šiurpių nuojautų kupinas detektyvas, nei įtaigumu, nei siužeto posūkiais nenusileidžiantis „Mirtis chemijai“ ir „Įrašyta kauluose“. 

Marina Nemat TEHERANO KALINĖ

Leidėjas: Baltos lankos

Metai: 2011

Puslapiai: 376.

Knyga nuosava.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

 

Apie ką - religinis fanatizmas, kalėjimo kasdienybė, krikščionių šeima musulmonų pasaulyje.
Didelio įspūdžio knyga nepaliko. Tiesiog skaitant kyla abejonių, ar čia tikrai 16 metų paauglės mintys.   Rašytoja, būdama vyresnio amžiaus, rašė, ką ji išgyveno šešiolikos. Tai autobiografija, ne išgalvota istorija, todėl vietomis norėjosi pasakyti "netikiu".
 

 

Anotacija:

Šešiolikmetė Marina suimama dėl abejotinų priežasčių ir nuvežama į Eviną, žymųjį Teherano kalėjimą. Jos gyvenimas pasikeičia negrįžtamai. Mergina tardoma, kankinama ir galiausiai nuteisiama mirties bausme. Paskutinę akimirką vienas kalėjimo tardytojų, pasinaudojęs savo tėvo pažintimi su garsiuoju ajatola Chomeiniu, išgelbsti ją nuo šaulių būrio kulkų, bet už tai pareikalauja stulbinančios kainos: tekėti už jo ir atsiversti į islamą (Marina kilusi iš krikščionių šeimos). Dvejus metus ji kali kaip slapta jo nuotaka, vildamasi, kad vieną dieną pavyks sugrįžti namo ir išsivaduoti nuo siaubingų prisiminimų apie šį niūrų ir nežmonišką kalėjimą.

 

Pastaruosius du dešimtmečius Kanadoje gyvenanti politinė pabėgėlė iranietė Marina Nemat tik visai neseniai, po ilgų tylėjimo metų, ryžosi pateikti skaitytojams šią autobiografinę knygą apie savo išgyvenimus Chomeinio valdomoje tėvynėje. Teherano kalinė – tai sukrečiantis pasakojimas apie neįtikėtiną moters drąsą siaubo akivaizdoje ir jos laisvės siekį, o kartu ir autentiškas šaltinis apie nepaprasto likimo, turtingą istoriją turinčią valstybę, jos kultūros bei politikos ypatybes. 

 

Jaučiausi išsekusi. Kampe gulėjo keletas suvyniotų kareiviškų antklodžių. Pasitiesiau jas ant grindų ir atsiguliau. Kameros sienos buvo šviesiai gelsvos spalvos, bet dažai vietomis buvo apsilupę ir iš po jų matėsi tinkas. Likę dažai buvo nučiupinėti, ant sienų buvo matyti daugybė pirštų atspaudų, keistų riebaluotų įvairiausių formų bei dydžių ženklų ir keletas rusvai raudonos spalvos dėmių, kurios, kaip supratau, buvo kraujo. Čia buvo prirašyta daug žodžių ir skaičių, kurių dauguma atrodė neįskaitomi. Pirštais liečiau visus tuos raižinius, tarsi jie būtų užrašyti Brailio raštu. Vienoje vietoje buvo parašyta: „Širina Hašemi, 1982 m. sausio 5 d. Ar kas nors mane girdi?“ 

Ji klausė: „Ar kas nors mane girdi?“ Ne, Širina, mūsų niekas negirdi. Mes čia vieni.