2017 m. balandžio 13 d., ketvirtadienis

Kanelės


Mėgstu kaneles. Kelis kartus nesėkmingai bandžiau iškepti pati. bet paskutinis kartas pasiteisino :) Receptą sužvejojau Facebook'e, grupėje Gaminam, skanaujam skelbė Kristina Ikasalaite. Pritaikiau sau ir štai - pagaliau yra lauktas rezultatas :)

***

Reikės:
0,5 l pieno;
50 gr. sviesto;
2 kiaušinių;
2 kiaušinių trynių;
100 gr. miltų;
250 gr. cukraus (nebūtinai tiek daug);
2 šaukštai balto romo (nebūtinai);
kelių lašelių vanilės esencijos;
žiupsnelio druskos;
trupučio rudojo cukraus.


***

* Pieną ir sviestą sudedam į vieną puodą, užverdam.
* Miltus sumaišome su cukrumi ir druska. Cukraus man pasirodė per daug, todėl kartą dėjau 200 gr. cukraus, kitą kartą - apie 150 gr. Ir tiek užteko.
* Kiaušinius ir papildomus trynius suplakam plakikliu. Į kiaušinių masę įmaišome miltų ir cukraus mišinį, tada, po truputį, pilame pravėsusį pieną su sviestu. Maišome iki tol, kol neliks jokių gumuliukų. Gausime labai skystą tešlą. Tokia ir turi būti.
* Pačioje pabaigoje įmaišome romą ir vanilę. Romo neturėjau, bet, mano manymu, tai neįtakojo kanelių skonio. Dubenį apdengiame maistine plėvele ir per naktį paliekame šaldytuve.
* Kitą dieną į kanelių formeles įberiame truputį rudojo cukraus (mano formelės silikoninės). Dar kartą išmaišome tešlą ir pilame ją į formeles (patogiausia iš kokio nors indo su piltuvėliu, nes tešla labai skysta). Aš nepilu sulig formelių kraštais, palieku vietos, nes kanelės kepdamos "auga".
* Pašauname į orkaitę, įkaitintą iki 230 laipsnių. Kepame 10-15 minučių, tada sumažiname temperatūrą iki 180 laipsnių ir dar kepame 45 minutes, kol viršus paruduoja.
* Iš numatyto kiekio tešlos išeina apie 50 mažučių kanelių. Ačiū Kristina Ikasalaite ir skanaus:)
 

2017 m. sausio 18 d., trečiadienis

Andrius Černauskas PRAGARO AMBULATORIJA

Leidėjas: Tyto alba
Metai: 2016
Puslapiai: 265
Knyga nuosava.
Pažintis: 1 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...


Nuomonė apie knygą keitėsi beskaitant. Iš pradžių galvojau, kuo autorius laiko savo skaitytojus? Ta auditorijos pusė, kuriai knyga išties būtų naudinga, niekada jos nepirks, jei išvis skaito. Visgi neabejotinas pliusas tame, kad dar kartą perskaityta/ pakartota, kad ir žinoma tiesa, randa atgarsį - priverčia susimastyti, o gal net imtis realių veiksmų, nukreiptų savo sveikatos gerinimo link. Rekomenduoju :)
 
 

Anotacija:


„Pragaro ambulatorija" – knyga apie Skubiosios pagalbos skyrių. Vietą, į kurią niekas nenori patekti. Vietą, kurioje gyvenimas verda dieną ir naktį. Vietą, iš kurios galite išeiti džiūgaudamas, kad viskas gerai ir diagnozė ne tokia baisi, kaip atrodė, arba sulinkęs po gąsdinančios žinios našta. Ten kraujas, aimanos, nuogąstavimai, įsivaizduojamos ir tikros ligos, lūžiai... Ir gydytojai.
Skubioji medicina – viena arčiausiai žmogaus esančių sričių. Pragaro ambulatorijoje staiga ir ne savo noru gali atsidurti kiekvienas. Todėl ši knyga – ne tik pasakojimas apie tai, kaip viskas vyksta Skubiosios pagalbos skyriuje, bet ir ramių, išmintingų patarimų rinkinys. Skaitydami sužinosite, ko reikėtų tikėtis atvykstant į SPS, ką sakyti jus priėmusiam gydytojui, kaip elgtis ir galiausiai – kada reikėtų tenai važiuoti, o kada bėda nėra tokia rimta ir galima kreiptis į savo šeimos gydytoją.
Andrius Černauskas sako: "Ši knyga – tai pradžiamokslis banalių tiesų, kurias turėtų žinoti ir objektyviai vertinti kiekvienas. Skaitykite atsargiai ir atsakingai, tekste yra vietų, į kurias reikės įsiskaityti ir tinkamai suprasti. Tai kūrinys su kurio tiesomis galite sutikti ne visada, galite ir nepritarti man, nes kai kuriuos dalykus galbūt aprašiau per švelniai ar per šiurkščiai. Knygos tikslas - praplėsti jūsų elementaraus medicininio išprusimo ir suvokimo ribas, jus pralinksminti, nes pagaliau gana gyventi vien blogomis emocijomis."
Pragaro ambulatorijos kasdienybė gydytojo akimis. Patikėkite, tai įdomiau už bet kurį romaną.

2016 m. lapkričio 15 d., antradienis

Lisa Genova TA PATI ALISA

Leidėjas: Alma littera
Metai: 2014
Puslapiai: 280
Knyga elektroninė.
Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...


Skaičiau ir laukiau to įspūdžio, tos emocijos, kurią man žadėjo knygą jau perskaičiusieji. Kad naktį prabudus darysiu atminties pratimus, kad nejučia pradėsiu sekti, ar atsimenu dalykus. Bet istorija tiek giliai manęs nepalietė. Nepaisant to, knyga įdomi, tikroviška, jausminga ir lengvai skaitoma. Laikas su ja neprailgs.



Anotacija:


Įsivaizduokite, visi jūsų prisiminimai – geri ir blogi, skausmingi ir įkvepiantys – pamažu ima trintis iš atminties, o jūs nieko negalite padaryti, kad juos išsaugotumėte...
Alisa Hauland džiaugiasi savo gyvenimu, kurį taip uoliai kūrė: padarė stulbinančią mokslininkės karjerą, užaugino tris vaikus, puikiai sutaria su vyru, turi gražius namus. Tačiau artėjant penkiasdešimtmečiui staiga vis dažniau pasijunta išsiblaškiusi ir užmarši. Iš pradžių ji viską suverčia nuovargiui ir stresui. Tačiau, netikėtai pasiklydusi iki smulkmenų pažįstamame savo namų kvartale, nutaria kreiptis į gydytojus ir išgirsta baisią diagnozę – jai Alcheimerio ligos pradžia. Ligai pamažu trinant atmintį ir įgūdžius, atimant darbą ir savastį, moteris bus priversta iš naujo dėlioti byrantį pasaulį, įvertinti santykius su vyru ir vaikais, išmokti gyventi šia akimirka ir atrasti, kad ji – kai kas daugiau, nei tai, ką prisimena...
Knygos autorė Lisa Genova yra neurologijos mokslų daktarė ir Amerikos nacionalinės Alcheimerio asociacijos svetainės tinklaraštininkė. „Ta pati Alisa“ sulaukė Amerikos nacionalinės Alcheimerio asociacijos pripažinimo ir didžiulio visuomenės palaikymo. Tačiau knyga svarbi ne tik susidūrusiems su šia liga. Joje keliami klausimai apie gyvenimo prasmę, žmogaus tapatybę ir savastį, santykius su artimaisiais – aktualūs kiekvienam. Kas mums liktų, jei iš mūsų būtų atimta mūsų praeitis?

2016 m. spalio 17 d., pirmadienis

Irena Buivydaitė KITAPUS VEIDRODŽIO

Leidėjas: Alma littera
Metai: 2013
Puslapiai: 352
Knyga nuosava.
Pažintis: 10 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...


Nors siužetas gali pasirodyti lengvas ir naivokas, bet man visada malonu paimti I. Buivydaitės knygą į rankas. Ne išimtis ir šis romanas. Tai įrodo jau 10 perskaitytų autorės knygų. Žinau, ko galiu iš autorės tikėtis - moteriška istorija be įmantrių psichologinių išvedžiojimų. Skaitai ir ilsiesi:)


 

Anotacija:

Knygos herojė Inga, kuriai gyvenime nelabai sekasi, susikūrė sau užuoglaudą Veidrodžio šalyje. Ten ji Ingrida – garsi pianistė, grakšti šokėja, išmintinga psichologė, – žodžiu, viskas, kaip tik gali būti svajonių pasaulyje, kur įmanoma pamilti pirmąkart sutiktą žmogų.
O tikrovėje Inga – verslininko žmona, dviejų puikių vaikų motina, amžinai ujama anytos, kam, būdama prasčiokė, suviliojo jos sūnų.
Inga iš visų jėgų kursto šeimos namų židinį, dirba nemėgstamą darbą anytos užuolaidų salone ir baigia pamiršti psichologijos mokslą, kurį studijavo. Tačiau atsiradus varžovei ir įvykus skyryboms, Ingos gyvenimas ima keistis...
O kas būtų, jei jos svajonių gyvenimas taptų realybe? Ar jis vis dar būtų toks pat tobulas?
 
Šio mano romano herojė Inga, kaip ir šimtai moterų, gyvenančių šalia mūsų, turi savo slaptą svajonių pasaulį, apie kurį niekas nežino, – Veidrodžio šalį, į kurią bėga, kai pavargsta besisukdama monotoniškame kasdienybės rate.
Kodėl jai to reikia? Pasak tos man mielos išgalvotos moters: „Ar yra žemėje žmogus, galintis prisipažinti esąs visiškai, beatodairiškai laimingas, niekada nenorėjęs nieko keisti?” Tikriausiai visi norėtume ką nors pakeisti savo kasdienybėje, kažkam ištarti lemtingus žodžius, taip ir likusius užgniaužtus tuščių ambicijų surakintų lūpų, bet jau per vėlu... Lieka tik apgailestauti: O, jei būtų galima pakartoti tą epizodą, pervaidinti kitaip... Bet tikrovėje tai neįmanoma. Todėl ir svajojame...
Ingos susikurtame paraleliniame pasaulyje viskas šaunu. Bet jei išgalvotas pasaulis taptų realybe? Ar jis vis dar būtų toks pat tobulas?
Mano knygos herojė Inga sako: „Turėčiau būti nebloga rašytoja, jei tik išdrįsčiau savo fantaziją perkelti ant popieriaus“. Skirtingai nuo jos, aš išdrįsau. Romanai – tai kitas mano pasaulis. Narpliodama herojų likimus, aš pati pabėgu nuo savo kasdienybės, susilieju su išgalvota heroje, jaučiu ir mąstau kaip ji. Ir ... mano gyvenimas tampa daug įdomesnis.
Tačiau noriu juo dalintis. Jei pavyksta įtraukti į išgalvotą pasaulį savo skaitytojus, jei moterys gyvena kartu su mano herojėmis, liūdi ir džiaugiasi su jomis, trumpam pamiršta tikrus rūpesčius, patiki laiminga pabaiga, užvertusios knygą šypsosi ir kurį laiką vis dar gyvena gražesniame pasaulyje, jaučiuosi laiminga.
Nes toks ir yra mano tikslas – suteikti jums truputėlį laimės.
Irena Buivydaitė

2016 m. spalio 10 d., pirmadienis

Jean-Christophe Grange LIMBŲ PRIESAIKA

Leidėjas: Baltos lankos
Metai: 2011
Puslapiai: 716
Knyga nuosava.
Pažintis: 6 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 3/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Man visos Grange knygos geros, visos istorijos įtraukiančios, mažiau ar daugiau. Ši iš tų daugiau. Lai neatbaido knygos apimtis, gero detektyvo turi būti daug:)

Anotacija:

Kriminalinės brigados majoras Matas Diurėjus priblokštas: geriausias jo draugas Lukas Subeira guli reanimacijos skyriuje ištiktas komos. Jo kūnas buvo ištrauktas iš upės be smurto žymių. Kas tai, savižudybė ar nelaimingas atsitikimas? Mato atmintyje iškyla metai, praleisti su Luku katalikiškame koledže, ir vienas keisčiausių draugo bruožų – jo aistra velniui... Lukas svajojo tapti kunigu, bet pasirinko policininko karjerą, verždamasis kautis su velniu jo stichijoje... Luko namuose Matas aptinka daugybę segtuvų su „velnio darbų“ nuotraukomis: Čečėnija, Alžyras, Jeruzalė, Ruanda, Aušvicas... Kodėl Lukas rinko tokias baisybes? Matas mėgina išsiaiškinti, kas nutiko jo draugui. Kokias bylas Lukas tyrė? Eidamas jo pėdsakais, Matas susiduria su rafinuota laikrodininkės Silvi Simoni egzekucija. Nukankintos moters kūnas rastas buvusio vienuolyno parke. Be to, prieš daugelį metų šulinyje buvo nuskandinta Silvi aštuonmetė duktė Manona... Kaip šios žmogžudystės susijusios su Luku ir... su velniu? Kaip ir kituose Lietuvoje jau spėjusiuose išgarsėti trileriuose, šiame pasakojime Jeanas-Christophe’as Grangé  prikausto skaitytojo dėmesį žiauriomis, mistinėmis intrigomis, daugybe išradingai supintų veiksmo linijų, vedančių prie netikėtos, nenuspėjamos atomazgos.

2016 m. rugsėjo 26 d., pirmadienis

Margaret Atwood TARNAITĖS PASAKOJIMAS

Leidėjas: Baltos lankos
Metai: 2012
Puslapiai: 336.
Knyga nuosava.
Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 3/3
(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Neduok Dieve knygos siužetas virstų realybe. Nepagalvojame, kokia trapi yra laisvė rinktis, nes ją turime ir nejaučiame, kad kasdien naudojamės net smulkmenose - pasirinkdami, ką rengtis, valgyti, kur eiti, su kuo bendrauti, su kuo - ne ir pan. Nežiūrint į tai, kada knyga parašyta, istorija yra aktuali ir šiais laikais. Galima būtų įžiūrėti įvairias potekstes - moters vieta islame, lytinė diskriminacija ar pan.,  bet aš skaitydama mėgavausi tiesiog gera fantastine istorija. Labai patiko.
 

Anotacija:

"Mums taip stovint dviguboje eilėje, atsidaro durys ir įeina dar dvi moterys raudonomis suknelėmis ir baltais Tarnaičių sparneliais. Viena iš jų jau galudienė, pilvas pergalingai pūpso iš po plataus drabužio. Patalpoje sujudimas, murmesys, atodūsiai; nejučia pasukame galvas, begėdiškai atvirai stebeilijame. Net pirštų galiukai dilgsi, taip maga ją paliesti. Ji mums tarsi stebuklas, pavydo ir geismo objektas, mes trokštame jos. Ji – vėliava kalno viršūnėje – mes dar galime tai padaryti. Mes taip pat galime būti išganytos."

Netolima ateitis. Gileado respublika.
Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis. Bet dabar visa tai jau praeitis...

Margaret Atwood (gim. 1939 m.) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūrinį apdovanojimą, o 2000 m. už romaną Aklasis žudikas pelnė prestižinę „Man Booker“ premiją. Romanas Tarnaitės istorija laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių, jis kritikų lyginamas su George’o Orwello 1984-aisiais ir Aldouso Huxley’io Puikiu nauju pasauliu.

2016 m. rugsėjo 19 d., pirmadienis

Andrė Eivaitė VALSTYBĖS TARNAUTOJOS DIENORAŠTIS

Leidėjas: Tyto alba
Metai: 2016
Puslapiai: 263.
Knyga elektroninė.
Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 2/3
(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

 
Skaičiau ir kikenau, ir ašaras iš juoko braukiau:) Labai lengva knyga, eilinis siužetas, visiškai nieko ypatingo joje, bet tik tam, kas nedirbęs valstybės tarnyboje. Sveika perskaityti valstybės tarnautojams ir pamatyti save iš šalies. Aš radau nemažai paralelių su savo "įstaiga":)
 
 

Anotacija:

  

Andrė Eivaitė, skaitytojams jau pažįstama iš knygų „Naktis prekybos centre“ ir „Kontora“, gyvena ir kuria Vilniuje. Autorė ne tik rašo, bet ir dirba valstybinėje įstaigoje, tad puikiai pažįsta biurokratijos džiungles bei kovų dėl išlikimo jose taisykles. „Valstybės tarnautojos dienoraštis“ kaip tik apie tai.
Sveiki atvykę į valstybinę įstaigą!
Vietą, kurioje draugai ir priešai greitai keičiasi vaidmenimis.
Vietą, kur motyvacija, iniciatyva ir saviraiška yra tik punktai, išvardyti CV.
Vietą, kur subordinacija ir vidaus tvarkos taisyklės yra svarbesnės už bet kokias gyvenimiškas aplinkybes.
Vietą, kurioje brūkšnelio ilgis yra mėnesio svarstymų, konsultacijų, susirašinėjimų ir posėdžių tema.
Vietą, kurioje amžiams sustingsta renovacija.

Vietą, kuri gali būti labai romantiška, nes meilė aplanko ir valstybės tarnautojus…
 „Valstybės tarnautojos dienoraštis“ – įtraukiantis nuotaikingas pasakojimas apie pirmuosius karjeristės Gabrielės darbo metus. Per juos ji ne tik sparčiai kyla karjeros laiptais, išradingai apeidama visas kliūtis, bet ir išmoksta ne vieną gyvenimo pamoką.