Aštrūs agurkai žiemai KROKODILIUKAI

2014 metais kolegė vaišino ir pasidalino receptu  jos mamos daromų skanių aštrių agurkų. Buvo įmantriai supjaustyti, matyt, figūriniu peiliu, todėl krokodiliukai :)

Palydint paskutinius agurkus, šiais metais juos darau jau ketvirtą kartą.

***

Reikės:

2,5 kg agurkų;
4 valg. šaukštai rupios druskos;
1 kg. cukraus;
8 valg. šaukštai aliejaus;
3 galvutės česnako;
3 arbat. šaukšteliai aitriosios paprikos miltelių;
500 ml acto.

***

Aš, nedaug pakeisdama, darau taip:


* Agurkus nuplauname ir supjaustome į keturias dalis. 2,5 kg jau pripjaustytų. Kaip pjaustyti - fantazijos reikalas, tik nevertėtų smulkiai, nes agurkai "susitrauks".
* Užpilame ant jų 4 valgomuosius šaukštus rupios druskos ir paliekame pastovėti 6 valandas.
* Praėjus 6 valandoms: nupilame susidariusį skystį, jo neprireiks, nulupame 1,5-2 vidutinio dydžio česnako galvutes, supjaustome arba sutarkuojame per burokinę tarką ir dedame į agurkus. Man 3 galvutės česnako atrodo per daug, skanu ir su mažiau.
* Įberiame 3 arbatinius šaukštelius aitriosios paprikos miltelių. Tinka ir saldžiosios paprikos milteliai, kam reikia mažiau aštrumo. Esu gaminusi ir su paprikų miksu, visaip skanu :)
* Užvirinam marinatą iš 0,5 l 9 % acto ir 1 kg cukraus, užpilame ant agurkų.
* Pridedame 8 valg. šaukštus karšto aliejaus ir paliekame 24 valandoms kambario temperatūroje.
* Sudedame į švarius stiklainiukus, užpilame susidariusiu skysčiu. Stengiamės, kad agurkai būtų suspausti. Pasterizuoti nereikia.
* Laikome šaldytuve arba šaltai. Gaunasi trys 0,75 l stiklainiukai su uodegėle paskanauti :)

Ačiū Kristinai už receptą !

Skaniausias sūris

Niekada nemaniau, kad pati gaminsiu sūrį. Bet dėl šito net plytą namo atsitempiau, kad turėčiau kuo paslėgti :) Receptas paprastas ir lengvas, kitokio net nebandyčiau. Iš rusiško tinklalapio, jo nurodyti negaliu, nes receptas perpasakotas.

Esmė - ingredientai. Natūralus pienas ir kiaušiniai. Kiek žinau, iš pirktinio pieno nesigauna toks skanus.

***

Reikės:

1 litras pieno;
1 valg. šaukštas be kaupo smulkios druskos;
200 -300 ml 30% grietinės;
3 kiaušiniai.

Toks originalaus recepto produktų rinkinys.
O pas mane nusistovėjo toks:
3 litrai natūralaus pieno;
3 valg. šaukštai be kaupo smulkios druskos;
500 ml 30% grietinės;
7 kaimiški kiaušiniai.

***

* Pieną pastatome virti. Įberiame druskos.
* Grietinę suplakame su kiaušiniais.
* Kai pienas pradeda užvirinėti, supilame į jį gietinės ir kiaušinių masę.
* Maišome apytiksliai 5 minutes, jei darote iš mažesnio kiekio, ne iš 3 litrų pieno, gal užteks mažiau laiko.
* Kai masė pradeda "sukritinėti" į "omletą", nukeliame nuo viryklės.
* Toliau paprastai: sukrečiame į marlę, nuvarvinam, paslegiam. Po 3 valandų galime ragauti.
* Galime apibarstyti cinamonu, labai tinka prie kavos.
* Jei tik nuvarvinsim nepaslėgę, gausime a la varškę, labai skani su šilauogėm.

"Kiniški" agurkėliai

Dalinuosi labai paprastu pasigaminti ypač skanių agurkų žiemai receptu. Kodėl "kiniški"? Teta, kuri davė receptą, taip pavadino, taip ir liko :)

***

Reikės:

1 kg agurkų;
1 valg. šaukštas rupios druskos;
200 gr. cukraus (man užtenka ir 150 gr.);
5 valg. šaukštai aliejaus;
4 didelės skiltelės česnako;
100 ml acto.

***

* Agurkus nuplauname ir supjaustome griežinėliais.

* Užpilame ant jų 1 valgomąjį šaukštą rupios druskos ir paliekame pastovėti 2 valandas.

* Praėjus 2 valandoms užpilame ant agurkų cukrų, aliejų, actą.

* Česnaką sutarkuojame per burokinę tarką ir dedam ten pat, išmaišome. Vėl paliekame 2 valandom pastovėti.

* Sudedame į švarius stiklainiukus, užpilame susidariusiu skysčiu. Stengiamės, kad agurkai būtų suspausti. Pasterizuoti nereikia.

* Laikome šaldytuve arba šaltai. Aš laikau šaldytuve, jei didelis, vietos neužima. Visą žiemą džiaugiausi puikiu garnyru, o ir šiaip "palesti" skanu :) Super paprasta, didžiausias darbas - supjaustyti agurkus :)

Arčibaldas Kroninas CITADELĖ

Leidėjas: Vaiga

Metai: 1994

Puslapiai: 398

Knyga elektroninė.

Pažintis: 2 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 3/3

(1- nieko gero, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Jaučiu nostalgiją kažkada jaunystėje skaitytiems Dreizerio, seserų Bronte, Dikenso romanams, todėl pats laikas imtis Kronino :) Nesuprantu, kaip taip išėjo, kad šį rašytoją atradau tik visai nesenai. Ir mėgaujuosi :) Romanas paprastas savo istorija, bet nepaprastas perteikiama mintimi - būk doras, teisingas ir, svarbiausia, sąžiningas prieš save patį.

 

Anotacija:

XX a. pradžios Anglijos kalnakasių gyvenimas sunkus ir beteisis. Jaunas gydytojas Endrius Mensonas stengiasi palengvinti jų gyvenimo ir darbo sąlygas, bet kiekviename žingsnyje susiduria su žeminančia jį materialine padėtimi, su savo kolegų abejingumu, nemokšiškumu ir su valdininkų biurokratiškumu.

Šiame nelengvame kelyje jį lydi dora ir kilni jo žmona Kristina Menson, saugodama savo vyrą, kad jis pats nepavirstų išpuikėliu karjeristu.

Tess Gerritsen ŽAIDIMAS SU UGNIMI

Leidėjas: Jotema

Metai: 2016

Puslapiai: 288

Knyga elektroninė.

Pažintis: 20 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 1/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Mėgstu autorės kūrybą, bet pastarasis kūrinys - nei šis, nei tas. Visko primalta: istorija, holokaustas, proto ligos. Ypač, kai turiu su kuo lyginti, viena iš silpnesnių knygų. Norėtųsi lygiavertės istorijos "Chirurgui" ar "Pameistriui", bet autorė, matyt, nori save išbandyti ir kituose žanruose.  
 

Anotacija:

Viename tamsiame Romos antikvariate smuikininkė Džulija Ansdel atsitiktinai užtinka įdomų muzikos kūrinį. Kupiną aistros, kančios ir šiurpinančio grožio valsą ji pasiryžta pristatyti pasauliui. Tačiau kai tik strykas paliečia stygas, išjudinama kažin kas keista, — Džulijos pasauliui kyla grėsmė. Muzika kažkaip nenuspėjamai ir baisiai veikia jos dukrelę. Įsitikinusi, kad hipnotizuojantys valso garsai skleidžia piktus kerus, moteris leidžiasi ieškoti jį sukūrusio žmogaus ir išsiaiškinti, kas už viso to slypi.
Paieškos Džuliją atveda į Veneciją, kur ji atidengia niūrią kelių dešimtmečių senumo paslaptį, susijusią su pavojingai įtakinga šeima. Ir šitie žmonės tikrai nesustos — bet kokia kaina sieks sutrukdyti į dienos šviesą iškelti šiurpią tiesą.

Lena Andersson ESTERA. ROMANAS APIE MEILĘ

Leidėjas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Metai: 2016

Puslapiai: 196

Knyga nuosava.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 3/3

(1- nieko gero, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Laimingas tas, kas neišgyveno meilės be atsako. O kas tai patyrė, ras knygoje gal truputį, o gal net viską apie save.  Šį romaną pavadinčiau netradiciniu, psichologiniu, stipriu, tiesiog kitokiu meilės romanu. Būna situacijų, kai jausmus sunku išsakyti žodžiais, bet tik ne Lenai Andersson. Aš sužavėta!

 

Anotacija:

Meilė sudrumsčia ir šalčiausius protus.
Dauguma moterų išgyveno panašią istoriją. Meilė, kaip žinia, akla. Ji sudrumsčia ir šalčiausius protus. Estera Nilson – intelektuali ir nepriklausoma moteris. Ji tikrai žino, ko nori, ir elgiasi tik pagal savo principus. Tačiau kartą ją pakviečia skaityti paskaitą apie garsų menininką Hugo Raską...
Lena Andersson – viena garsiausių Švedijos žurnalisčių, rašytoja, už šį kūrinį buvo apdovanota Augusto premija.

Ta šiurpi praraja tarp minties ir žodžio, noro ir išraiškos, tikrovės ir fantazijos, o drauge tai, kas tokiose prarajose išsivysto, – apie tai ir yra šis pasakojimas.

Lena Andersson

Dauguma moterų išgyveno panašią istoriją. Bet mažai jų papasakotų ją taip gerai.

Lionel Shriver

Mes visos tai patyrėm – mes visos buvome Estera. Dėl jos mums kaista skruostai, bet jie kaista ir dėl mūsų pačių.

Julie Myerson

Jeffrey Archer KLIFTONŲ KRONIKOS 1-7 dalys

Leidėjas: Jotema

Metai: 2014-2017

Puslapiai: 2944

Knygos elektroninės, skolintos.

Pažintis: 7 skaitytos autoriaus knygos.

Aš vertinu: 3/3

(1- nieko gero, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Kažkur kažkada kažkas Facebook'e  parašė, kad šią knygų seriją priskirtų prie geriausių skaitytų gyvenime. Reikėjo gi įsitikinti:) Sulig pirmu sakiniu virš manęs pasklido hipnotizuojantis rūkas, kuris išsisklaidė tik užvertus paskutinį puslapį:) Rašytojas taip meistriškai užbaigia kiekvieną knygą, kad sekančią atsiverti drebančiom iš įtampos ir nekantrumo rankom. Tikrai puikus pasakotojas, gera istorija ir begalinis skaitymo malonumas:) Sagai giedu ditirambus!

Anotacija:

Serija „Kliftonų kronikos" pasakoja vienos šeimos istoriją, kuri tęsiasi per daugelį kartų, aprėpia abi vandenyno puses ir atskleidžia įvairius žmonių išgyvenimus — nuo širdgėlos ir nevilties kupinų dienų iki triumfo.

1. „Tik laikas parodys" 
2. „Tėvo nuodėmė"

3. „Mirtina paslaptis"

4. „Atsargiai, norai pildosi"

5. „Galingiau už kalaviją"

6. „Bet ateis valanda"

7. „Štai koks žmogus"

Hugh Howey ŠACHTA * PAMAINA * DULKĖS

Leidėjas: Alma littera

Metai: 2016, 2016, 2017

Puslapiai: 544, 520, 400.

Knygos elektroninės, iš bibliotekos.

Pažintis: 3 skaitytos autoriaus knygos.

Aš vertinu: 3/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Mėgstu postapokaliptines istorijas, todėl trilogija tiesiog negalėjo nepatikti. Nors namuose kalnai dar neskaitytų knygų, nusibeldžiau ir užsirašiau į biblioteką dėl trečiosios knygos. Tiesiog negalėjau atidėti gero laiko :) Vietomis nuobodoka, vietomis neįtikinama, bet o kur kitaip? Bendras įspūdis labai geras.

Anotacija:

„Šachta“ – Ką darytum, jei pasaulis taptų negyvenamas? Ir jei žmonijai liktų vienintelis prieglobstis po žeme? O tu pats netikėtai gautum teisę spręsti – ką išgelbėti, o ką – pražudyti?

Didžiulis miestas iš šimtas keturiasdešimt keturių lygių slūgso giliai žemėje. Su išoriniu pasauliu šią milžinišką šachtą sieja tik didžiuliai ekranai, kuriuose veriasi filmavimo kamerų fiksuojami vaizdai. Kadaise žemės paviršiuje buvo miestai, virė gyvenimas. Dabar ten – tik nuolaužos ir griuvėsiai. Ir nė vieno žmogaus – jie visi po žeme, šachtoje. Uždarame pasaulyje, kuriame viešpatauja griežtos taisyklės, paslaptys, melas ir baimė. Niekas nebeprisimena, koks įvykis žmoniją privertė apsigyventi po žeme, kaip ir niekas nežino, kas iš tikrųjų dabar valdo visų jų gyvenimą. Išgyventi čia gali tik aklai ir besąlygiškai paklusdamas sistemai. Už svajones, klausimus ir bandymus maištauti baudžiama vienintele bausme – mirtimi. Dauguma nuolankiai paklūsta. Tačiau ne visi. Alison kadaise išdrįso pažeisti šachtos taisykles. Trečiųjų jos dingimo metinių išvakarėse patį didžiausią šachtos tabu sulaužyti ryžtasi ir jos vyras šerifas Holstonas. Tačiau jis nė nenutuokia, kad šis jo sprendimas bus lemtingas ne tik jam, bet ir visam šachtos gyvenimui...

Vienas kitą vejantys įvykiai, sudėtingi santykiai, meilė ir pasirinkimai, su kuriais susiduria žmonės, ekstremalių sąlygų įkalinti uždaroje erdvėje ir priversti rasti būdą gyventi ir išgyventi kartu. Ši knyga – daugiau nei tiesiog dėmesį prikaustanti istorija, tai žvilgsnis į pačią žmogiškumo esmę.

 

„Pamaina“ – labai laukta bestselerio „Šachta“ priešistorė. Šachtos pradžių pradžia. Pirmoji jos gyventojų pamaina ir prisiminimai, kurie persekios vėlesnes kartas. Bet kas įvyko prieš tai? Kas ir kodėl žmoniją nubloškė į šachtą – didžiulį miestą, slūgsantį giliai po žeme?

2049-aisiais gyvenimas Žemėje vis dar toks, kokį jį pažįstame ir mes. Laikas bėga kaip bėgęs. Bet tik nedidelė grupelė išrinktųjų žino, kad su kiekviena nauja diena žmonijai jo lieka vis mažiau. Bręsta neatšaukiama katastrofa. Ir saujelė tai žinančių pasaulio galingųjų mėgina jai pasiruošti. Jie nieko nenujaučiančios žmonijos gyvenimą pamažu pasuka tuo keliu, kuriuo nebebus galima grįžti atgal. Jis žmones nuves į susinaikinimą, o tuos, kurie liks gyvi, amžiams įkalins po žeme. Kam ir kodėl naudingas šis planas? Ar būsimieji šachtos gyventojai turės nors menkiausią galimybę jį pakeisti?

 

„Dulkės“ – trečioji ir paskutinė trilogijos dalis. Milžiniškame požeminiame mieste įkalintų žmonių istorija artėja prie pabaigos. Tiesą žino tik saujelė išrinktųjų, tačiau ore tvyranti grėsmės nuojauta persmelkia visus.

Gyvenimas po žeme sukurtas ant paslapčių ir melagysčių pagrindo. 18-os šachtos merė Džuljeta supranta savo protėvių tikslą, tačiau nepritaria jų pasirinktoms priemonėms. Ji pasiryžusi sužinoti tiesą ir ją atskleisti visiems požemių gyventojams.

Pirmoje šachtoje iš dirbtinio miego pažadinamas vienas iš požeminio pasaulio architektų – senatorius Polas Turmanas. Sukrėstas ir nusivylęs savo kūrinio evoliucija senatorius nutaria imtis ryžtingų ir žiaurių priemonių. Dabar didžiausiu Džuljetos priešu tampa laikas. Ar ji sugebės užkirsti kelią senatoriaus planams ir pakeisti požeminio pasaulio gyventojų likimą?

Kokia bus pabaiga? Ar žmonijos likučiams pavyks nugalėti savo demonus ir sukurti naują, laimingesnę visuomenę? Ar viršų paims bjauriausios žmogiškos ydos, vedančios į su(si)naikinimą? 



Romualdas Granauskas RŪKAS VIRŠ SLĖNIŲ

Leidėjas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Metai: 2016

Puslapiai: 276

Knyga nuosava.

Pažintis: 4 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 3/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Nei vieno nereikalingo žodžio, nei vienos raidės veltui. Viskas taiklu, gilu ir tiesiai į širdį. Negaliu nerekomenduoti :)
 




 

Anotacija:

Neišsipildžiusios meilės romanas

Neišsipildžiusios meilės romanas su charakteringais vyro ir moters paveikslais, jaunystės ir brandos džiaugsmais ir praradimais, jaudinančiomis likimų linijomis, įspūdingomis įvykių ir žodžių sąšaukomis. Laikas – nuo prieškario iki šių dienų – vaizduojamas tiek, kiek jis paliečia tikrą žmonių gyvenimą. Ir šviesų, ir tragišką.
„Įvairių šalių knygų gyvenimo apžvalgininkai jau kelinti metai tvirtina, kad skaitytojus vėl traukia žmonių likimo istorijos: papasakok man ką nors svarbaus, ir tegul tas pasakojimas mane jaudina. Ar toks dabar yra ir lietuvių skaitytojas? O šis romanas – tikrai toks. Su žmogaus gyvenimu nuo – iki, su lemtinga meile, charakteringais vyro ir moters atvaizdais. Laikas – nuo prieškario iki šių dienų – vaizduojamas tik tiek, kiek jis paliečia romano žmones. Paprasti tai žmonės. Tartum taip iš įpročio reikėtų sakyti. Bet yra romanas, ir jie jau nėra paprasti. Talentingo pasakotojo apdovanoti polėkiais ir kritimais, jausmais ir apmąstymais, sūkuringais priešybių verpetais. Priešybių apkabinimas – tai išmintis ir menas. Varnėnas, tupintis ant likimo kirvio, į jo pražiotą snapelį šviečiantis saulės spindulys“ – Valentinas Sventickas.

Kanelės

Mėgstu kaneles. Kelis kartus nesėkmingai bandžiau iškepti pati. bet paskutinis kartas pasiteisino :) Receptą sužvejojau Facebook'e, grupėje Gaminam, skanaujam skelbė Kristina Ikasalaite. Pritaikiau sau ir štai - pagaliau yra lauktas rezultatas :)

***

Reikės:

0,5 l pieno;
50 gr. sviesto;
2 kiaušinių;
2 kiaušinių trynių;
100 gr. miltų;
250 gr. cukraus (nebūtinai tiek daug);
2 šaukštai balto romo (nebūtinai);
kelių lašelių vanilės esencijos;
žiupsnelio druskos;
trupučio rudojo cukraus.

***

* Pieną ir sviestą sudedam į vieną puodą, užverdam.
* Miltus sumaišome su cukrumi ir druska. Cukraus man pasirodė per daug, todėl kartą dėjau 200 gr. cukraus, kitą kartą - apie 150 gr. Ir tiek užteko.
* Kiaušinius ir papildomus trynius suplakam plakikliu. Į kiaušinių masę įmaišome miltų ir cukraus mišinį, tada, po truputį, pilame pravėsusį pieną su sviestu. Maišome iki tol, kol neliks jokių gumuliukų. Gausime labai skystą tešlą. Tokia ir turi būti.
* Pačioje pabaigoje įmaišome romą ir vanilę. Romo neturėjau, bet, mano manymu, tai neįtakojo kanelių skonio. Dubenį apdengiame maistine plėvele ir per naktį paliekame šaldytuve.
* Kitą dieną į kanelių formeles įberiame truputį rudojo cukraus (mano formelės silikoninės). Dar kartą išmaišome tešlą ir pilame ją į formeles (patogiausia iš kokio nors indo su piltuvėliu, nes tešla labai skysta). Aš nepilu sulig formelių kraštais, palieku vietos, nes kanelės kepdamos "auga".
* Pašauname į orkaitę, įkaitintą iki 230 laipsnių. Kepame 10-15 minučių, tada sumažiname temperatūrą iki 180 laipsnių ir dar kepame 45 minutes, kol viršus paruduoja.
* Iš numatyto kiekio tešlos išeina apie 50 mažučių kanelių. Ačiū Kristina Ikasalaite ir skanaus:)
 

Andrius Černauskas PRAGARO AMBULATORIJA

Leidėjas: Tyto alba

Metai: 2016

Puslapiai: 265

Knyga nuosava.

Pažintis: 1 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Nuomonė apie knygą keitėsi beskaitant. Iš pradžių galvojau, kuo autorius laiko savo skaitytojus? Ta auditorijos pusė, kuriai knyga išties būtų naudinga, niekada jos nepirks, jei išvis skaito. Visgi neabejotinas pliusas tame, kad dar kartą perskaityta/ pakartota, kad ir žinoma tiesa, randa atgarsį - priverčia susimastyti, o gal net imtis realių veiksmų, nukreiptų savo sveikatos gerinimo link. Rekomenduoju :)
 
 

Anotacija:

„Pragaro ambulatorija" – knyga apie Skubiosios pagalbos skyrių. Vietą, į kurią niekas nenori patekti. Vietą, kurioje gyvenimas verda dieną ir naktį. Vietą, iš kurios galite išeiti džiūgaudamas, kad viskas gerai ir diagnozė ne tokia baisi, kaip atrodė, arba sulinkęs po gąsdinančios žinios našta. Ten kraujas, aimanos, nuogąstavimai, įsivaizduojamos ir tikros ligos, lūžiai... Ir gydytojai.
Skubioji medicina – viena arčiausiai žmogaus esančių sričių. Pragaro ambulatorijoje staiga ir ne savo noru gali atsidurti kiekvienas. Todėl ši knyga – ne tik pasakojimas apie tai, kaip viskas vyksta Skubiosios pagalbos skyriuje, bet ir ramių, išmintingų patarimų rinkinys. Skaitydami sužinosite, ko reikėtų tikėtis atvykstant į SPS, ką sakyti jus priėmusiam gydytojui, kaip elgtis ir galiausiai – kada reikėtų tenai važiuoti, o kada bėda nėra tokia rimta ir galima kreiptis į savo šeimos gydytoją.
Andrius Černauskas sako: "Ši knyga – tai pradžiamokslis banalių tiesų, kurias turėtų žinoti ir objektyviai vertinti kiekvienas. Skaitykite atsargiai ir atsakingai, tekste yra vietų, į kurias reikės įsiskaityti ir tinkamai suprasti. Tai kūrinys su kurio tiesomis galite sutikti ne visada, galite ir nepritarti man, nes kai kuriuos dalykus galbūt aprašiau per švelniai ar per šiurkščiai. Knygos tikslas - praplėsti jūsų elementaraus medicininio išprusimo ir suvokimo ribas, jus pralinksminti, nes pagaliau gana gyventi vien blogomis emocijomis."
Pragaro ambulatorijos kasdienybė gydytojo akimis. Patikėkite, tai įdomiau už bet kurį romaną.

Lisa Genova TA PATI ALISA

Leidėjas: Alma littera

Metai: 2014

Puslapiai: 280

Knyga elektroninė.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Skaičiau ir laukiau to įspūdžio, tos emocijos, kurią man žadėjo knygą jau perskaičiusieji. Kad naktį prabudus darysiu atminties pratimus, kad nejučia pradėsiu sekti, ar atsimenu dalykus. Bet istorija tiek giliai manęs nepalietė. Nepaisant to, knyga įdomi, tikroviška, jausminga ir lengvai skaitoma. Laikas su ja neprailgs.

Anotacija:

Įsivaizduokite, visi jūsų prisiminimai – geri ir blogi, skausmingi ir įkvepiantys – pamažu ima trintis iš atminties, o jūs nieko negalite padaryti, kad juos išsaugotumėte...

Alisa Hauland džiaugiasi savo gyvenimu, kurį taip uoliai kūrė: padarė stulbinančią mokslininkės karjerą, užaugino tris vaikus, puikiai sutaria su vyru, turi gražius namus. Tačiau artėjant penkiasdešimtmečiui staiga vis dažniau pasijunta išsiblaškiusi ir užmarši. Iš pradžių ji viską suverčia nuovargiui ir stresui. Tačiau, netikėtai pasiklydusi iki smulkmenų pažįstamame savo namų kvartale, nutaria kreiptis į gydytojus ir išgirsta baisią diagnozę – jai Alcheimerio ligos pradžia. Ligai pamažu trinant atmintį ir įgūdžius, atimant darbą ir savastį, moteris bus priversta iš naujo dėlioti byrantį pasaulį, įvertinti santykius su vyru ir vaikais, išmokti gyventi šia akimirka ir atrasti, kad ji – kai kas daugiau, nei tai, ką prisimena...

Knygos autorė Lisa Genova yra neurologijos mokslų daktarė ir Amerikos nacionalinės Alcheimerio asociacijos svetainės tinklaraštininkė. „Ta pati Alisa“ sulaukė Amerikos nacionalinės Alcheimerio asociacijos pripažinimo ir didžiulio visuomenės palaikymo. Tačiau knyga svarbi ne tik susidūrusiems su šia liga. Joje keliami klausimai apie gyvenimo prasmę, žmogaus tapatybę ir savastį, santykius su artimaisiais – aktualūs kiekvienam. Kas mums liktų, jei iš mūsų būtų atimta mūsų praeitis?

Irena Buivydaitė KITAPUS VEIDRODŽIO

Leidėjas: Alma littera

Metai: 2013

Puslapiai: 352

Knyga nuosava.

Pažintis: 10 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Nors siužetas gali pasirodyti lengvas ir naivokas, bet man visada malonu paimti I. Buivydaitės knygą į rankas. Ne išimtis ir šis romanas. Tai įrodo jau 10 perskaitytų autorės knygų. Žinau, ko galiu iš autorės tikėtis - moteriška istorija be įmantrių psichologinių išvedžiojimų. Skaitai ir ilsiesi:)


 

Anotacija:

Knygos herojė Inga, kuriai gyvenime nelabai sekasi, susikūrė sau užuoglaudą Veidrodžio šalyje. Ten ji Ingrida – garsi pianistė, grakšti šokėja, išmintinga psichologė, – žodžiu, viskas, kaip tik gali būti svajonių pasaulyje, kur įmanoma pamilti pirmąkart sutiktą žmogų.
O tikrovėje Inga – verslininko žmona, dviejų puikių vaikų motina, amžinai ujama anytos, kam, būdama prasčiokė, suviliojo jos sūnų.
Inga iš visų jėgų kursto šeimos namų židinį, dirba nemėgstamą darbą anytos užuolaidų salone ir baigia pamiršti psichologijos mokslą, kurį studijavo. Tačiau atsiradus varžovei ir įvykus skyryboms, Ingos gyvenimas ima keistis...
O kas būtų, jei jos svajonių gyvenimas taptų realybe? Ar jis vis dar būtų toks pat tobulas?
 
Šio mano romano herojė Inga, kaip ir šimtai moterų, gyvenančių šalia mūsų, turi savo slaptą svajonių pasaulį, apie kurį niekas nežino, – Veidrodžio šalį, į kurią bėga, kai pavargsta besisukdama monotoniškame kasdienybės rate.
Kodėl jai to reikia? Pasak tos man mielos išgalvotos moters: „Ar yra žemėje žmogus, galintis prisipažinti esąs visiškai, beatodairiškai laimingas, niekada nenorėjęs nieko keisti?” Tikriausiai visi norėtume ką nors pakeisti savo kasdienybėje, kažkam ištarti lemtingus žodžius, taip ir likusius užgniaužtus tuščių ambicijų surakintų lūpų, bet jau per vėlu... Lieka tik apgailestauti: O, jei būtų galima pakartoti tą epizodą, pervaidinti kitaip... Bet tikrovėje tai neįmanoma. Todėl ir svajojame...
Ingos susikurtame paraleliniame pasaulyje viskas šaunu. Bet jei išgalvotas pasaulis taptų realybe? Ar jis vis dar būtų toks pat tobulas?
Mano knygos herojė Inga sako: „Turėčiau būti nebloga rašytoja, jei tik išdrįsčiau savo fantaziją perkelti ant popieriaus“. Skirtingai nuo jos, aš išdrįsau. Romanai – tai kitas mano pasaulis. Narpliodama herojų likimus, aš pati pabėgu nuo savo kasdienybės, susilieju su išgalvota heroje, jaučiu ir mąstau kaip ji. Ir ... mano gyvenimas tampa daug įdomesnis.
Tačiau noriu juo dalintis. Jei pavyksta įtraukti į išgalvotą pasaulį savo skaitytojus, jei moterys gyvena kartu su mano herojėmis, liūdi ir džiaugiasi su jomis, trumpam pamiršta tikrus rūpesčius, patiki laiminga pabaiga, užvertusios knygą šypsosi ir kurį laiką vis dar gyvena gražesniame pasaulyje, jaučiuosi laiminga.
Nes toks ir yra mano tikslas – suteikti jums truputėlį laimės.
Irena Buivydaitė

Jean-Christophe Grange LIMBŲ PRIESAIKA

Leidėjas: Baltos lankos

Metai: 2011

Puslapiai: 716

Knyga nuosava.

Pažintis: 6 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 3/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Man visos Grange knygos geros, visos istorijos įtraukiančios, mažiau ar daugiau. Ši iš tų daugiau. Lai neatbaido knygos apimtis, gero detektyvo turi būti daug:)

Anotacija:

Kriminalinės brigados majoras Matas Diurėjus priblokštas: geriausias jo draugas Lukas Subeira guli reanimacijos skyriuje ištiktas komos. Jo kūnas buvo ištrauktas iš upės be smurto žymių. Kas tai, savižudybė ar nelaimingas atsitikimas? Mato atmintyje iškyla metai, praleisti su Luku katalikiškame koledže, ir vienas keisčiausių draugo bruožų – jo aistra velniui... Lukas svajojo tapti kunigu, bet pasirinko policininko karjerą, verždamasis kautis su velniu jo stichijoje... Luko namuose Matas aptinka daugybę segtuvų su „velnio darbų“ nuotraukomis: Čečėnija, Alžyras, Jeruzalė, Ruanda, Aušvicas... Kodėl Lukas rinko tokias baisybes? Matas mėgina išsiaiškinti, kas nutiko jo draugui. Kokias bylas Lukas tyrė? Eidamas jo pėdsakais, Matas susiduria su rafinuota laikrodininkės Silvi Simoni egzekucija. Nukankintos moters kūnas rastas buvusio vienuolyno parke. Be to, prieš daugelį metų šulinyje buvo nuskandinta Silvi aštuonmetė duktė Manona... Kaip šios žmogžudystės susijusios su Luku ir... su velniu? Kaip ir kituose Lietuvoje jau spėjusiuose išgarsėti trileriuose, šiame pasakojime Jeanas-Christophe’as Grangé  prikausto skaitytojo dėmesį žiauriomis, mistinėmis intrigomis, daugybe išradingai supintų veiksmo linijų, vedančių prie netikėtos, nenuspėjamos atomazgos.

Margaret Atwood TARNAITĖS PASAKOJIMAS

Leidėjas: Baltos lankos

Metai: 2012

Puslapiai: 336.

Knyga nuosava.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 3/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Neduok Dieve knygos siužetas virstų realybe. Nepagalvojame, kokia trapi yra laisvė rinktis, nes ją turime ir nejaučiame, kad kasdien naudojamės net smulkmenose - pasirinkdami, ką rengtis, valgyti, kur eiti, su kuo bendrauti, su kuo - ne ir pan. Nežiūrint į tai, kada knyga parašyta, istorija yra aktuali ir šiais laikais. Galima būtų įžiūrėti įvairias potekstes - moters vieta islame, lytinė diskriminacija ar pan.,  bet aš skaitydama mėgavausi tiesiog gera fantastine istorija. Labai patiko.
 

Anotacija:

"Mums taip stovint dviguboje eilėje, atsidaro durys ir įeina dar dvi moterys raudonomis suknelėmis ir baltais Tarnaičių sparneliais. Viena iš jų jau galudienė, pilvas pergalingai pūpso iš po plataus drabužio. Patalpoje sujudimas, murmesys, atodūsiai; nejučia pasukame galvas, begėdiškai atvirai stebeilijame. Net pirštų galiukai dilgsi, taip maga ją paliesti. Ji mums tarsi stebuklas, pavydo ir geismo objektas, mes trokštame jos. Ji – vėliava kalno viršūnėje – mes dar galime tai padaryti. Mes taip pat galime būti išganytos."

Netolima ateitis. Gileado respublika.
Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis. Bet dabar visa tai jau praeitis...

Margaret Atwood (gim. 1939 m.) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūrinį apdovanojimą, o 2000 m. už romaną Aklasis žudikas pelnė prestižinę „Man Booker“ premiją. Romanas Tarnaitės istorija laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių, jis kritikų lyginamas su George’o Orwello 1984-aisiais ir Aldouso Huxley’io Puikiu nauju pasauliu.

Andrė Eivaitė VALSTYBĖS TARNAUTOJOS DIENORAŠTIS

Leidėjas: Tyto alba

Metai: 2016

Puslapiai: 263.

Knyga elektroninė.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

 

Skaičiau ir kikenau, ir ašaras iš juoko braukiau:) Labai lengva knyga, eilinis siužetas, visiškai nieko ypatingo joje, bet tik tam, kas nedirbęs valstybės tarnyboje. Sveika perskaityti valstybės tarnautojams ir pamatyti save iš šalies. Aš radau nemažai paralelių su savo "įstaiga":)

 

 

Anotacija:

  

Andrė Eivaitė, skaitytojams jau pažįstama iš knygų „Naktis prekybos centre“ ir „Kontora“, gyvena ir kuria Vilniuje. Autorė ne tik rašo, bet ir dirba valstybinėje įstaigoje, tad puikiai pažįsta biurokratijos džiungles bei kovų dėl išlikimo jose taisykles. „Valstybės tarnautojos dienoraštis“ kaip tik apie tai.

Sveiki atvykę į valstybinę įstaigą!
Vietą, kurioje draugai ir priešai greitai keičiasi vaidmenimis.
Vietą, kur motyvacija, iniciatyva ir saviraiška yra tik punktai, išvardyti CV.
Vietą, kur subordinacija ir vidaus tvarkos taisyklės yra svarbesnės už bet kokias gyvenimiškas aplinkybes.
Vietą, kurioje brūkšnelio ilgis yra mėnesio svarstymų, konsultacijų, susirašinėjimų ir posėdžių tema.
Vietą, kurioje amžiams sustingsta renovacija.
Vietą, kuri gali būti labai romantiška, nes meilė aplanko ir valstybės tarnautojus…
 „Valstybės tarnautojos dienoraštis“ – įtraukiantis nuotaikingas pasakojimas apie pirmuosius karjeristės Gabrielės darbo metus. Per juos ji ne tik sparčiai kyla karjeros laiptais, išradingai apeidama visas kliūtis, bet ir išmoksta ne vieną gyvenimo pamoką.

 

John Katzenbach PAMIŠĖLIO ISTORIJA

Leidėjas: Tyto alba

Metai: 2006

Puslapiai: 605.

Knyga elektroninė.

Pažintis: 1 skaityta autoriaus knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

 

Mėgstu detektyvus, todėl džiugino, kad manęs dar laukia nemažai šio autoriaus neskaitytų istorijų. Bet, panašu, kad pradėjau ne nuo tos knygos - labai jau ištęsta. Vos ne pusė knygos perskaičiau, kol pagavo tolesnio skaitymo smalsumas. Suprantu, kad ir pats knygos pavadinimas nusako, kad veiksmas vyks psichiatrinėje ligoninėje, bet pasakojimas kliedinčio pamišėlio lūpomis - ne kažką.

Anotacija:

 

Vienas atsiminimas atrodo esąs tvirtas kaip akmuo, o jau kitas toks nerealus, lyg migla virš upės. Tai yra viena pagrindinių problemų, kai esi išprotėjęs: tu nesi niekuo tikras.
Prieš dvidešimt metų Francis Petrelis į psichatrijos kliniką pateko ne savo valia. Klinika po kurio laiko buvo uždaryta dėl paslaptingų žmogžudysčių serijos, o balsai, nuolat aidintys Francio galvoje, neduoda jam ramybės iki šiol. Prisimindamas jį traumavusius ir vis dar tebegąsdinančius įvykius, Francis ima pieštuką ir ant savo kambario sienų pradeda aprašinėti šiurpią klinikoje nutikusią dramą.
Kas buvo paslaptingasis Angelas, pasėjęs mirtį ir siaubą tarp pamišėlių? Egzistavo jis iš tiesų – ar  tebuvo Francio vazduotės vaisius? Spalvingi, ryškūs, ilgai atmintyje išliekantys pacientų charakteriai, gydytojas, įsitikinęs savo teisumu, sukrečianti psichiatrijos ligoninės kasdienybė, tapusi gyvenimo norma joje esantiems, prokurorė, siekianti surasti žudiką, kurio buvimu niekas netiki –visa tai kuria sceną, kurioje vyksta įtampos kupinas ir šiurpą keliantis trilerio veiksmas.

Marina Stepnova LAZARIO MOTERYS

Leidėjas: Tyto alba

Metai: 2013

Puslapiai: 392.

Knyga nuosava.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 3/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

 

Dar neteko apie šią knygą perskaityti blogo atsiliepimo. Aš taip pat tokio nepaliksiu, nes knyga, mano akimis, ideali: įdomus siužetas, meistriškai parašyta ir išversta. Priskirčiau geriausių ir įsimintiniausių knygų elitui. Labai rekomenduoju.

 

Anotacija:

 

„Lazario moterys“ – šeimos saga, kurios pagrindinis veikėjas Lazaris Lindtas – našlaitis, turintis tvirtą charakterį ir neįtikėtinai gabus fizikai bei chemijai.. Tačiau Lindtas, sovietinio mokslo šviesulys, tampa ir centrine trijų moterų likimų figūra. Bevaikę Marusią, savo mokytojo ir globėjo žmoną, jis pamilsta ankstyvoje jaunystėje beviltiška, deginančia, anaiptol ne sūnaus ar draugo meile – tačiau ji taip niekada ir neprasiveržia į paviršių. Jaunutę Galiną jis sutinka po karo uždarame mieste kodiniu pavadinimu Enskas, įsimyli iki ausų ir, jėga įsiveržęs į jos gyvenimą, sugriauna jį, pelnydamas tik su pasišlykštėjimu sumišusią neapykantą. Toji neapykanta ilgam aptemdys ne tik Galinos, bet ir visų gyvenimą. Ir tik trečioji Lazario moteris – anūkė Lidočka paveldės senelio genialumą ir sugebės išsiveržti iš kankinamo šeimos scenarijaus, grąžindama ramybės ir meilės galimybę į Lazario Lindto amžiaus pradžioje užvirtą aistrų katilą.

 

Jana Vagner LIKĘ GYVI

Leidėjas: Alma Littera

Metai: 2016

Puslapiai: 312.

Knyga nuosava.

Pažintis: 2 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 3/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Nekantriai lauktas tęsinys. Nenuvylė. Taip atsiranda mėgstami rašytojai. Smalsumo vedina greitai verčiau puslapį po puslapio, todėl skaitymo užteko trumpam :) Antroje knygoje mažiau veiksmo, daugiau emocijų. Bet jos įtikinamos. Dažnai pagaudavau save galvojant, o kaip elgčiausi aš? Rekomenduoju.

Anotacija:

Vienuolika maskviečių – aštuoni suaugusieji ir trys vaikai. Jie nė už ką nebūtų sutikę atsidurti vienoje draugijoje. Tačiau miestą ir visą šalį apėmusi epidemija juos privertė drauge įveikti mirtinai pavojingą kelionę per visą Rusiją – iki pat Karelijos. Pasiekusi nuo likusio pasaulio atskirtą salą Vongo ežere, ši likimo negailestingai suvesta grupelė žmonių mėgins išgyventi.
Šis romanas netelpa į vieno žanro rėmus – tai ir išlikimo istorija, ir sukrečianti psichologinė drama. Žmogiškumo išbandymas čia tenka paprastiems žmonėms – jų vietoje nesunku įsivaizduoti bet kurį iš mūsų. Jaunos autorės Janos Vagner romanai sulaukė didelio pasisekimo Rusijoje ir užsienyje, buvo nominuoti kelioms literatūrinėms premijoms. 

George Moore ESTERA VOTERS

Leidėjas: Alma Littera

Metai: 1977

Puslapiai: 324.

Knyga nuosava.

Pažintis: 1 skaityta autorės knyga.

Aš vertinu: 2/3

(1- nelabai, nesiūlau, 2- viskas ok, nesigailiu, kad skaičiau, 3- puiki knyga, labai patiko)

Įspūdžiai...

Esu didelė T. Dreizerio gerbėja, bet ką daryti, kai viską, ką jis parašęs, esi perskaičiusi. O kažko tokio, to laikmečio pajautimo norisi ir toliau :) Panašu, bet pasakojimai apie lažybas, arklių varžybas ir visokius jų laikymo ir treniravimo niuansus skaitėsi neįdomiai.

Anotacija:

Romanas apie paprastą, iš liaudies kilusią merginą. Čia autorius, jau prityręs literatas, turintis ir nemažą gyvenimo patirtį, vesdamas savo heroję sunkiu gyvenimo keliu, vaizduoja, įvairių Anglijos visuomenės sluoksnių gyvenimą, atskleidžia tamsiąsias įvairių Anglijos visuomenės sluoksnių gyvenimą, atskleidžia tamsiąsias to gyvenimo puses. Kaip T. Hardžio "Tesė d'Erbervilių giminės", "Estera Voters" yra ryškus 19 a. pabaigos ir 20 a. pradžios anglų romano demokratėjimo pavyzdys.